Mama sunaikino mano pievelę dėl savo lysvių, o dabar piktinasi, kad nesiruošiu įleisti jos į savo sodą
Kuo arčiau sodo sezonas, tuo dažniau baruosi su mama. Jei ji galvojo, kad per metus pamiršiu, ką ji pridirbo mano sodo sklype, tai smarkiai klysta.
Prieš du metus mano mama gyveno kitame mieste. Ten ji turėjo butą, darbą, draugių, viskas ją ten tenkino, kol mamos neišgrūdo į pensiją.
Tame mieste jai pasidarė nuobodu, todėl kad be darbo jai buvo per daug laisvo laiko. Draugės turi šeimas, sodus, anūkus, kiekvieną dieną matytis niekas negali.
Tada mama pagalvojo, pagalvojo ir nusprendė keltis į miestą, kur gyvename mes su vyru. Čia, pasak jos, ji jausis ne tokia vieniša, o ir su anūku mums padės.
Mes nebuvome prieš. Ir mano, ir vyro santykiai su mama buvo geri, todėl mes paėmėme atostogas, kad padėtume mamai persikraustyti.
Pardavėme ten butą, pervežėme mamą, du mėnesius ji gyveno pas mus, kol ieškojome jai tinkamo buto. Paskui perkraustėme mamą dar kartą.
Mama buvo patenkinta, kad butas šviesus, gerame rajone ir arti mūsų. O kai sužinojo, kad mes su vyru turime sodą, išvis susižavėjo.
– Tai juk taip nuostabu! Kai tik vasara ateis, gyvensiu su anūku sodyboje! Tai bent puikumėlis! – džiūgavo ji.
Mūsų sode galima gyventi visus metus, tačiau mes juo naudojamės tik vasarą, nes toli važiuoti iki darbo. Paprastai atvažiuojame tik per išeigines.
Sodas mums tik poilsiui, mes nieko ten nesodiname, nes ir mane, ir vyrą pykina nuo visų tų lysvių ir daržo reikalų. Galbūt kada nors iki to ir priaugsime, bet kol kas nusprendėme, kad ten bus graži lygi pievelė.
Praeitą vasarą nuvežėme mamą su vaiku į sodą, o patys likome dirbti mieste. Mūsų tikslas buvo rasti papildomus uždarbius, kad baigtume mokėti mašinos kreditą, tačiau su vaiku tai buvo nerealu, o čia tokia puiki galimybė.
Dirbome beveik visą parą, todėl patys į sodą nevažinėjome. Mama kartą per dvi savaites atvažiuodavo į miestą, atveždavo mums mažylį pasimatyti ir užvažiuodavo pas save palaistyti gėlių.
Žinoma, mes ilgėjomės vaiko, bet supratome, kad kito varianto užsidirbti mums paprasčiausiai nebus.
Galiausiai į sodą mes galėjome nuvažiuoti tik rugpjūčio viduryje, ir tai, ką ten pamatėme, išmušė mane iš vėžių. Mano pievelė buvo sunaikinta, vietoje jos plytėjo nepakenčiamos lysvės ir styrojo kažkokie bjaurūs augalai.
– O kas čia tokio? Visą gyvenimą sode daržoves ir vaisius auginome! Tai jūs tinginiai, o aš taip stengiausi! Tiesa, derlius nekoks, tačiau sekančiais metais bus geresnis, aš čia žemę patręšiau,- svarstė mama, o man trūkčiojo akis.
Klausiu mamos, kodėl ji nesiteiravo manęs, ar galima čia ką nors daryti, mama šaukia, kad aš nedėkinga, ji stengėsi dėl manęs, žodis po žodžio, štai ir skandalas padorioje šeimoje visų kaimynų džiaugsmui.
Vyras vos mus nuramino, įsodino mane į mašiną ir nuvežė namo. Mamai pasakiau, kad nusiimtų savo derlių ir grąžintų raktus nuo sodybos.
Bendravome per vyrą, kuris visa tai priėmė be susižavėjimo, tačiau žymiai ramiau už mane. Mama perdavė raktus, mes nuvažiavome į sodą, išmetėme visus jos bortelius, tvirtinimus, tą polietileną, kur galėjome, išlyginome žemę, netrukus važiuosime užsėti pievelės.
Su mama paskui bendravau, žinoma, tačiau sodo temos nelietėme, kol neprasidėjo atlydys. Mama vėl užvedė kalbą, kad nori į sodą visai vasarai, pasiims anūką, bet aš prieš. Ji jau vieną kartą manęs neatsiklausė, pridirbo ten nesąmonių ir nelaiko savęs kalta ar neteisia.
O aš ant to paties grėblio antrą kartą nelipsiu. Važinėsime visi per išeigines, mama ten bus tik mano priežiūroje, o jei reikia vaisių ir daržovių, nusipirksime, nereikia iš mano sklypo daryti daržo.
