Mano močiutė pradėjo „gyventi“ tik po 60-ies ir išgyveno net 98 metus: 3 dalykai, kurių dėka ji pakeitė savo gyvenimą

Tikra močiutės sesuo išėjo iš gyvenimo 62-ejų – tai tapo lūžio tašku ir vos nepalaužė jos pačios. Ji nusprendė, kad nori nugyventi ilgą ir visiškai kitokį gyvenimą. Jai tai pavyko. Šiandien aš noriu jums papasakoti apie 3 dalykus jos gyvenime, kurie padėjo šiame kelyje.

Rūpinimasis savimi – tai gebėjimas, kurį mes pamirštame
Mano močiutė puikiai mokėjo rūpintis kitais, tačiau visiškai nemokėjo to daryti sau. Ji buvo geriausia klausytoja savo draugėms, padėjėja vaikams ir palaikymas vyrui.

Puikiai tvarkėsi su ūkiu ir daržu, palaikė namų atmosferą ir jaukumą: kaskart, kai aš atvažiuodavau pas ją vasarą, jaučiausi šilumoje ir gerume, kažkokį apgaubiantį saugumo ir ramybės jausmą ji perduodavo man. Nepaisant viso to, artėjant 60-mečiui, mes pirmąkart išgirdome, kad ji pavargo. Ji nesakydavo to pernelyg dažnai ir nieko nekaltino, tačiau matėsi, kad kažkas jos gyvenime pasikeitė.

Kartą ji prisipažino, kad gyvenimas palaipsniui netenka spalvų: rūpinimasis visais ir viskuo išsekina, o pripildo žymiai mažiau, nei jaunystės metais: „Norisi kažko sau, sielai !Aš myliu jus…

Bet manęs taip retai klausė, ko noriu aš, kad aš ir pati nežinau, ko man reikia!“ – pro ašaras pasakė ji prieš visą šeimą. Tai buvo lūžio momentas: močiutė suprato, kad jei ji nepradės galvoti apie tai, ko jai pačiai reikia iš gyvenimo, jos gyvenimas gali tapti labai pilkas arba visiškai nutrūkti.

Visą gyvenimą ji buvo racionali: jei laikyti gyvūnus – tai galvijus, kad būtų maisto. Jei kažką sodinti – būtinai tai, kas išmaitins arba pagydys. Po šio pokalbio ji įsigijo šunį ir pasidarė mažą gėlynėlį – pirmąkart gyvenime šiaip sau, sielai. Ji pirmąkart suprato, kam kažką daryti ne kažkam kitam, o sau pačiai.

„Neįmanoma sukurti naujos ateities, laikantis senosios“
Močiutė kūrė naujas savo gyvenimo prasmes, žydėjo savo norų supratime ir keitėsi, kuo mes neapsakomai džiaugėmės. Tačiau kartą ji prisipažino, kad jai sunku paleisti praeitį: kartas nuo karto ji grįžta į ją ir apgalvoja: „Kas būtų buvę, jei aš būčiau pradėjusi pažinti save dar jaunystėje? Koks būtų mano gyvenimas, jei aš būčiau mylėjusi ne tik šeimą ir vyrą, bet ir save?“ – ji džiaugėsi, kad jos gyvenimas pasikeitė, tačiau potencialių galimybių kiekis ją slėgė. Ji dažnai fantazuodavo, kaip galėjo praeiti jos gyvenimas, jei būtų nutikę tas ar anas, arba jei išvis nebūtų nutikę jokių negatyvių įvykių.

Ji įsigilino į literatūrą, ko anksčiau niekada nedarė: ji skaitydavo tik tai, kas praktiška – receptus, na ir naujienas kartais. Šįkart ją patraukė grožinė literatūra ir nuotykiai – jai buvo įdomu fantazuoti, pergyventi už herojų. Šis užsiėmimas davė jai didžiulį vystymosi ir požiūrio į gyvenimą postūmį: „Žinai, kas tai yra – bandymai pakeisti praeitį?“,- paklausė ji. „Ne“,- atsakiau aš. „Tai tas pats, kas vandenį mušti kumščiu ar bandymas pačiupinėti orą“. Mane tai prajuokino.

„Būtent taip! Juokinga.“ „Bet kai mintys apie neteisingai nugyventą gyvenimą persekioja suaugusius žmones, mes nesuprantame, kaip tai nerezultatyvu: mes žiūrime atgal ir pamirštame žiūrėti po kojomis – bum, guzas! Toliau galvojame, kad problema praeityje – grįžtame ir grįžtame į ją ir jau mūsų ateitis tampa praeitimi. Neįmanoma sukurti naujos ateities, laikantis senosios“,- tai antras kartas mano atmintyje, kai pokalbio ir suvokimo procese močiutė keitėsi – ji nustojo kaltinti save dėl „ neteisingo“ gyvenimo ir to, kad pradėjo pažinti save tik septintoje dešimtyje, o ne 20-ies.

Visi mes vaikai, kol mums įdomu gyventi
Kartą močiutė pasakė man: „Žinai, kur skirtumas tarp tavęs ir manęs? Tu vaikas ir tau 10, o aš vaikas ir man 74“,- mane tai nustebino, ji tęsė: „Kodėl vaikams taip įdomu gyventi? Žmonės prisimena vaikystę kaip įdomiausią periodą. Todėl, kad jie visada mokosi naujo, jiems viskas įdomu. Jie nemano, kad viską žino – jų susidomėjimas visagalis. O mes, suaugę vaikai, manome, kad jau viską žinome – prarandame susidomėjimą. O jei nėra susidomėjimo, tai ir gyvenimas tampa neįdomus – dingsta troškimai, ateina mintys apie ramybę. Aš pati maniau, kad man jau laikas…“ „Kam laikas?“,- paklausiau aš. „ Susigrąžinti susidomėjimą!“

Verta pasakyti, kad močiutė domėjosi Natalijos Bechterevos (tarybinė smegenų tyrinėtoja) darbais, ji dažnai kartodavo jos frazę: „Senatvė neateis, kol jūs patys nepanorėsite jos pasikviesti“ ir tikėjo tuo, kad troškimas gyventi lieka tol, kol žmogus domisi pasauliu – gyvena kaip vaikas, kuris nori tyrinėti ir suprasti. Ji buvo tokia įkvėpta jos pasakojimų apie smegenis ir mokymosi naudą senukams, kad kartą ryžosi išmokti užsienio kalbą, kuo ženkliai padėjo man mokykloje – mes mokėmės kartu. Ji sakė: „Kai tu nežinai, kas yra už artimiausio kampo, bet nori sužinoti – tai susidomėjimas.

Jis verčia tave judėti visą gyvenimą. Kai tu sužinai, kas už to kampo – tai žinios. Svarbiausia – tai ne kaupti žinias, o visada galvoti apie tai, ko tu dar nežinai ir nebandei, kad išsaugotum susidomėjimą – pasaulyje daug gražaus, viskas priklauso nuo mūsų požiūrio į jį: žiūrint į senas vietas ir naudojant senas žinias, viskas bus po senovei – tai ir nutinka pagyvenusiems žmonėms, jie nejaučia susidomėjimo“.

Tikiuosi, mano močiutės istorija ir jos mintys padės bent kažkam iš jūsų rasti jėgų, kad pakeistumėte gyvenimą ir padarytumėte jį gražesnį nepaisant amžiaus.