Mano pamotė per mano vestuves perskaitė garsiai įrašus iš vaikystės dienoraščio, norėdama mane pažeminti

Aš niekada nenorėjau, kad ji būtų mano vestuvėse. Bet tėtis maldavo. Sakė: „Dukra, padaryk tai dėl manęs. Tai tik viena diena“.
Aš nusileidau. Ir padariau klaidą.

Mano vardas Viktorija, man 28. Prieš mėnesį aš ištekėjau už Markaus – vyro, su kuriuo buvau šešerius metus, kuris žino viską apie mane, net tai, kas susiję su Eva. Tai mano pamočių vardas. Moteris, kuri sugadino man vaikystę.

Ji pasirodė mūsų gyvenime, kai man buvo dešimt. Mama mirė, o tėtis buvo sugniuždytas. Jis laikėsi įsikibęs Evos kaip išsigelbėjimo. Jam ji tapo „paramos šaltiniu“. Man ir seseriai Martai – kankinimais. Jos „pastabos“ buvo kaip peiliai.
„Viktorija, gal palik pyragą tiems, kurių liemuo yra lieknesnis?“
„O, drąsi suknelė! Aš žaviuosi merginomis, kurios nebijo atrodyti juokingai.“
Sulaukusi 13-os metų netyčia išgirdau, kaip ji telefonu kalbėjo: „Davido dukra yra kaip jos mama – valgo be saiko, atrodo baisiai“.

Bandžiau skųstis tėčiui, bet jis tik atsidusdavo: „Ji stengiasi, Vik, nebūk tokia griežta“.
Taip aš išmokau tylėti. Visus savo nuoskaudas rašiau į rožinį vaikystės dienoraštį su kvailiu užraktu. Jame buvo visi mano kompleksai, baimės ir viltys.

18-kos išvykau iš namų ir beveik nebegrįžau. Tik per šventes, iš pareigos. Su Eva elgiausi šaltai. Bet savo vestuvėms… vis dėlto sutikau ją pakviesti. Dėl tėčio.

Ceremonija buvo graži. Aš tikrai buvau laiminga. Mes su Markaus juokėmės, šokome, ir aš beveik patikėjau, kad viskas bus tobula.
O tada prasidėjo kalbos.

Pirmiausia kalbėjo Marta, tada mano geriausia draugė. Ir tada atsistojo Eva. Ji paėmė mikrofoną ir nusišypsojusi pasakė:
– Tiems, kas nežino, aš esu Viktorijos pamotė.

Ir išsitraukė mano dienoraštį.
Tą patį. Iš mano vaikystės. Su rožiniu viršeliu, su užraktu, kurį kažkada laikiau „patikimu“.

Pajutau, kaip mano rankos atšalo.
– Iš kur jis pas tave?.. – tik tiek išspaudžiau.
Ji atvertė jį, ir salė išgirdo:
– „Kovo 7 d.: aš nekenčiu savo klubų. Visi mano, kad esu pabaisa“.
Tada dar:
– „Balandžio 15 d.: manau, kad Markas yra įsimylėjęs Viktoriją. Į mane niekas net nepažiūrės“.
Galiausiai:
– „Birželio 9 d.: praktikavausi bučiuotis su ranka. Tikriausiai mirsiu, taip ir nepasibučiavusi iš tikrųjų“.

Žmonės pradėjo žvilgtelėti vienas į kitą, kai kas kikeno. Viduje man viskas sušlubo. Tai buvo mano pačios gėdingos, asmeniškiausios mintys, kurias dalinausi tik su popieriumi.

Aš surėkiau:
– Užteks!
Ji nusišypsojo:
– Bet juk tai taip miela. Visi mato, kokia buvai… tikra.

Markus atsistojo ir atsidūrė šalia manęs. Jo balsas drebėjo iš pykčio:
– Žeminti nuotaką jos dienoje – tai viskas, ką sugebi?

Tuo metu atsistojo tėtis. Jis pažvelgė į Evą taip, kaip niekada anksčiau. Ir tvirtai pasakė:
– Atiduok dienoraštį.

Ji suraukė veidą, bet padavė jam.
– Viskas baigta, – pasakė tėtis. – Po vestuvių susipakuok daiktus. Šiandien renkuosi savo dukrą.

Aš pradėjau verkti. Ne dėl pažeminimo. O todėl, kad po 18 metų tėtis pagaliau pamatė tiesą.

Eva išėjo trinktelėjusi durimis. O aš stovėjau šalia Markaus ir tėčio, pirmą kartą pajutusi, kad nesu viena.

…Vėliau, jau po medaus mėnesio, grįžau namo ir radau prie durų siuntinį. Viduje buvo naujas dienoraštis, odinis, gražus. Ir laiškas nuo tėčio:

„Viktorija, tavo žodžiai visada buvo svarbūs. Niekas daugiau nesinaudos jais prieš tave. Tegul šis dienoraštis laiko džiaugsmą, o ne skausmą. Mokausi klausytis. Jei norėsi – esu šalia. Su meile, tėtis“.

Aš pradėjau verkti. Ne iš įskaudinimo – dėl to, kad prarasti metai nebegrįš. Dėl to, kad visą šį laiką laukiau, kad jis mane apgintų.
Ir dėl to, kad dabar, per vėlai, jis pagaliau tai padarė.