Mano žmona komiso parduotuvėje rado megztinius, kuriuos ji numezgė anūkams. Ji buvo tokia nusiminusi, kad man teko juos pamokyti

Aš, Klarensas, 74-erių, visada žinojau, kad mano žmona Dženi, 73-ejų, geriausios ir mieliausios širdies. Tai buvo tiesa, ypač kai tai lietė mūsų anūkus. Kasmet be išimties ji mezga gražius įdomius megztinius jų gimtadieniams ir Kalėdoms.

Tai tradicija, į kurią ji sudeda visą savo sielą. Ji dažnai pradėdavo naujus projektus dar ilgai iki šventės. Tai buvo daroma tam, kad kiekvienas vaikas gautų kažką ypatingo, padaryto specialiai jam. Jų gimtadieniams ji darydavo minkštus žaislus patiems mažiausiems. Arba apklotus vyresniems anūkams.

Praeitą savaitę mes nusprendėme aplankyti mūsų vietinę komiso parduotuvę. Ieškojome vintažinių vazonų mūsų sodo projektui. Tai, kas turėjo būti neskubriu pasivaikščiojimu, virto širdį draskančiu momentu, kurio aš niekada nepamiršiu!

Momentas, kurį norėčiau ištrinti iš mūsų bendrų prisiminimų. Kol mes vaikštinėjome tarp lentynų, žmona sustojo. Jos žvilgsnis sustojo ties kažkuo, kas privertė ją sustingti vietoje.

– Kas…kas tai? Man nepasirodė? – paklausė ji, rodydama drebančiu pirštu.

Ten, tarp nesuskaičiuojamos daugybės kitų išmestų daiktų, kabėjo megztiniai, kuriuos ji numezgė mūsų anūkams! Jie visi buvo PARDAVIME! Vienas jų – pilkai mėlynais dryžiais – neabejotinai buvo tas, kurį Dženi per praeitas Kalėdas numezgė mūsų vyriausiai anūkei.

Jos širdis dužo, kai ji ištiesė ranką ir švelniai palietė megztinį. Ji pabandė nusišypsoti, sulaikydama ašaras, slėpdama savo skausmą.

– Viskas tvarkoje,- sumurmėjo ji, jos balsas priminė šnabždesį.- Aš suprantu, kad vaikai gali nenorėti nešioti močiutės megztinių.

Kol jai sekėsi išsaugoti ramybę, aš pastebėjau, kad verdu iš pykčio! Tą vakarą, įsitikinęs, kad ji miega, grįžau į komiso parduotuvę ir supirkau visus drabužius iki vieno, kuriuos ji mezgė!

Buvau pilnas ryžto viską ištaisyti. Netaręs žmonai nė žodžio, nusprendžiau suteikti anūkams vertingą gyvenimišką pamoką! Tą, kuri išmokys juos būti dėkingais už tai, ką jie gaus ateityje.

Sekančią dieną paruošiau siuntinį kiekvienam anūkui. Į kiekvieną įdėjau vilnos, virbalus ir paprastą mezgimo instrukcijų rinkinį. Taipogi įdėjau megztinio, kurį jie išmetė, fotografiją ir raštelį, mano žodžiai buvo aiškūs ir griežti:

„Žinau, ką padarei. Dabar tau geriau nusimegzti savo dovanas pačiam!“

Mano raštelyje buvo sakoma: „Mes su močiute ateisime vakarienės ir tau geriau apsivilkti jos dovanas. Kitaip aš pasakysiu tavo tėvams ir tu nebegausi jokių dovanų nei per Kalėdas, nei per gimtadienius“.

Reakcijos buvo tokios skirtingos, kaip ir reikėjo tikėtis! Kai kurie anūkai skambino, sutrikę atsiprašinėjo. Jie prisipažino, kad nesuprato, kiek daug reiškia šios dovanos. Kiti tylėjo, turbūt drovėdamiesi arba nežinodami, ką pasakyti.

Tačiau pranešimas pasiekė tikslą.

Atėjo vakarienės diena ir atmosfera buvo pripildyta laukimo. Vienas po kito atėjo mūsų anūkai. Kiekvienas jų vilkėjo megztinius.

Negalėjau nenusijuokti iš vienos ilgos rankovės ir vieno trumpo dizaino! Tuo metu, kai kai kurie megztiniai buvo per dideli, buvo aišku, kad kai kurie megztiniai buvo užmesti projekto viduryje! Nė vienas iš atkurtųjų neatitiko originalaus manosios Dženi darbo.

Įtampa prasisklaidė, kai buvo ištarti atsiprašymai su nuoširdžia atgaila akyse.

– Mums taip gaila, kad mes priėmėme tavo dovanas kaip duotybę, močiute,- pasakė mūsų vyriausioji anūkė, kol jų tėvai žiūrėjo į juos. – Mes daugiau niekada neatiduosime nieko, ką tu sukūrei mums su meile.

– Negaliu patikėti, kad tu privertei juos tai padaryti! – Dženi pasisuko į mane, apdovanojusi mūsų anūkus meile.

– Turėjau kažką padaryti, negalėjau leisti jiems galvoti, kad tavo dovanos – tai tiesiog drabužiai, kuriuos galima išmesti.

Ši sunki pamoka suartino visus. Ji priminė mums apie dėkingumą vienas kitam ir pastangų pripažinimą.

Galų gale, mūsų anūkai išmoko daugiau, nei tiesiog megzti virbalais; jie sužinojo apie pagarbą, meilę ir dovanos, padarytos savo rankomis, grožį.