Mylėkite vienas kitą, kol gyvi. Niekada nežinote, kas nutiks rytoj…

Praeitą savaitgalį mirė mano buvęs vyras. Mes pragyvenome kartu septynerius metus, o prieš trejus išsiskyrėme. Atrodytų, kad po skyrybų keliai jau galutinai išsiskyrė, bet šiandien, kai jo nebėra, suprantu — žmogus, su kuriuo buvai susijęs tiek metų, niekada neišnyksta iš tavo gyvenimo.

Visą savaitę aš verkiau. Verkiau tyliai, garsiai, paslapčia. Verkiau ne tik dėl jo mirties. Verkiau dėl mūsų, dėl tų metų, dėl visko, kas buvo pasakyta ir nepasakyta. Tik šiandien pirmą kartą mano ašaros nurimo. Ir aš pagalvojau: gal mano pasakojimas turi būti ne apie jį, ne apie mūsų praeitį, o apie mus visus, gyvuosius.

Mes taip dažnai gyvename, lyg turėtume laiko perteklių. Lyg gyvenimas būtų nesibaigiantis bėgimas, o žmonės, kurie šalia, visada liks. Atidedame žodžius „myliu“, „atleisk“, „ačiū“ vėlesniam laikui. Atidedame apkabinimus, nes „dar spėsim“. Ginčijamės dėl smulkmenų, laikomės savo principų, tylime, kai galėtume kalbėti. O tada vieną dieną laikas sustoja. Ir ateina akimirka, kai supranti, jog nebėra „dar spėsiu“.

Kai sužinojau, kad jis mirė, mano širdyje neatsivėrė skyrybų žaizdos. Ne, man prieš akis iškilo jo juokas, kai jis juokėsi iki ašarų dėl menkniekio. Iškilo jo rankos, kurios pirmą kartą priglaudė mūsų vaiką. Iškilo mūsų vakarai, kai žiūrėjome filmą, gėrėme arbatą ir tylėjome taip ramiai, lyg visa likusiame pasaulyje neegzistuotų. Štai ką išsaugojo mano atmintis. Ne nuoskaudas, ne pykčius, ne mūsų abejingą tylą. O šypseną.

Ir aš pradėjau verkti dar labiau. Nes supratau, kiek daug žodžių liko nepasakyta. Kiek daug apkabinimų liko neatliktų. Kiek daug kartų galėjau padėti savo užsispyrimą į šalį, bet to nepadariau. Ir dabar man niekada nebus suteikta antro šanso.

Mirtis padėjo man suprasti vieną paprastą dalyką: mūsų nuoskaudos, barniai, principai — jie nieko verti. Jie sudūžta kaip stiklas prieš mirties tylą. Nes tik meilė išlieka. Net jei ta meilė buvo netobula, sužeista, su laiku išblėsusi. Ji vis tiek yra.

Aš galvoju apie žmones, kurie šiandien dar turi galimybę. Galbūt jūs supykę ant savo vyro ar žmonos. Galbūt su vaikais kalbatės šaltai. Galbūt nedrįstate paskambinti mamai ar tėčiui, nes užstrigote savo ambicijose. Patikėkite manimi — nieko nėra skaudžiau už suvokimą, kad jau niekada nepasakysite to, ką galėjote pasakyti vakar.

Aš netekau žmogaus, kuris, kad ir kaip būtų, buvo dalis mano gyvenimo. O jūs dar turite tuos, kurie šalia. Nešvaistykite laiko tylai. Nešvaistykite jo pykčiui.

Šiandien aš klausiu savęs: ką reiškia mylėti? Ir man atrodo, kad mylėti reiškia nepaleisti akimirkos. Pasakyti „myliu“, kai širdis sako tai. Pasakyti „atleisk“, net jei sunku. Apkabinus žmogų ne dėl to, kad reikia, o todėl, kad jo rankų šiluma yra brangesnė už viską.

Jeigu mano pasakojimas gali kam nors priminti, kad laikas bėga greičiau, nei mums atrodo, vadinasi, jis nebus veltui.
Pasakykite šiandien bent vienam žmogui, kad jį mylite. Nes rytojaus gali ir nebūti.

O jūs… ar dažnai sakote savo artimiesiems, kaip stipriai juos mylite? ❤️