Ne kiekvieną meilę reikia paleisti

„Tu tai išgyvensi…“Tai klišė, kuri sukelia problemas. Netekti to, kurį myli – tai visam laikui pakeisti savo gyvenimą. Negalima paprastai išgyventi tai, todėl kad tai žmogus, kurį tu mylėjai. Skausmas praeina, atsiranda nauji žmonės, tačiau tarpas niekada neužsidaro. O ir kaip tai įmanoma? Tai skylė širdyje, kuri yra tokios formos kaip tu, kuriai niekas kitas netinka. O ir kam?“ – Džanet Vinterson.

Kai mes susiduriame su sunkiomis situacijomis gyvenime, yra kai kurie standartiniai patarimai, kuriuos mes gauname, nepriklausomai nuo aplinkybių. „Kada nors tu prisiminsi tai ir nusišypsosi“, „Tu turi tiesiog tai paleisti ir judėti toliau“ ir „Palauk ir pamatysi – tai tikrai į gera“. O aš neseniai perskaičiau šią Džanet Vinterson citatą.

Kas, jei visi šie patarimai kaip tik prieštarauja tam, ką mums iš tiesų reikia išgirsti? Kas, jei tu niekada negalėsi paleisti to, kas tai bebūtų, o jausiesi beprote, galvodama, kad pamiršti ir judėti toliau – vienintelis tavo variantas?

Galbūt mums ne visada lemta paleisti. Galbūt tai normalu – amžinai sielotis dėl kažkokio praradimo ir niekada iki galo nepaleisti, o paprasčiausiai gyventi toliau, kol neatsiras tas, kuris vėl privers tave šypsotis.

Kaskart, kai aš pergyvenu kieno nors mirtį ar praradimą, kai man sudaužo širdį, man sako, kad kada nors viskas bus gerai. Manau, ir jums taip pat. Bet daugumos netekčių aš taip ir neišgyvenau.

Nemanau, kad žmogaus siela iš tiesų geba pilnai „paleisti“, net jei mes prisiverčiame patikėti, kad tai padarėme.
Galbūt tai normalu – žiūrėti į savo lėkštę su dribsniais kiekvieną rytą ir prisiminti savo velionį jaunesnįjį brolį, kurį aš maitindavau rytais.

Galbūt tai normalu – girdėti džipo variklio riaumojimą gatvėje ir prisiminti savo pirmąją meilę, kuris atvažiuodavo manęs savo Landroveriu.

Galbūt tai normalu – prisiminti visas klaidas, kurias aš padariau, žmones, kuriuos įskaudinau, ir žodžius, kuriuos norėčiau atsiimti atgal.

Paleisti juos būtų įžeidimas visam tam, ko jie mane išmokė, ko jie išmokė žmones, kurie praėjo visa tai su manimi.

Kas pasakė, kad jūs negalite išsaugoti savyje senos meilės, kol ieškote naujos? Kas pasakė, kad jūs turite paleisti kažkokią draugystę, mirusį artimąjį ar gyvūną, kad įsileistumėte į savo gyvenimą naują žmogų, kuris vis tiek neužpildys tos tuštumos, tačiau sukurs naujas atmintinas vietas jūsų širdyje?

Ne, jūs neprivalote to paleisti. Jūs galite laikytis viso to, per ką jūs praėjote, toliau gaudami naują gyvenimišką patirtį.