Ne piniguose laimė… Senukas atnešė savo šunį užmigdyti, nes neturėjo pinigų augintiniui išgelbėti

Pamatęs, kaip verkia žmogus ir sielvartauja šuo, veterinaras priėmė vienintelį teisingą sprendimą…

Sako, ne piniguose laimė, tačiau kartais būtent pinigai sprendžia mūsų likimus. Pagyvenęs žmogus neturėjo nė cento, kai gydytojai pateikė sąskaitą už jo keturkojo draugo gyvybę.

Veterinaro kabinete buvo tylu. Gydytojas žiūrėjo į porą: kiemsargį, gulintį ant stalo, ir senuką, palenkusį galvą prie jo ir mąsliai glostantį augintinio paausį. Buvo girdėti tik sunkus šuns alsavimas ir žmogaus aimanos. Pagyvenęs vyriškis niekaip nenorėjo paleisti savo šuns ir verkė.

Jaunas veterinaras dažnai susidurdavo su tokia žmonių jausmų išraiška prieš gyvūnų užmigdymą. Ir tai normalu, juk žmonės spėja priprasti prie savo mažųjų brolių visa siela. Tačiau specialistas jautė, kad šis atvejis ypatingas.

Dabar vyras prisiminė, kaip pirmą kartą pamatė šią porą ant savo kabineto slenksčio. Tai buvo prieš 3 dienas. Tylus senukas atnešė savo 9-metį šunį Bimbą skubiai apžiūrai. Gyvūnas jau 2 dienas nesistojo ant kojų ir pagyvenęs vyriškis rimtai nerimavo dėl to. K

aip paaiškino vyriškis, be Bimbos jis nieko daugiau neturi. Daktaras atliko apžiūrą. Tikrai, šuniui buvo rimta infekcija.

Jam reikėjo skubaus brangiai kainuojančio gydymo. Priešingu atveju gyvūno laukė kankinanti žūtis. „Todėl,- tuomet sausai tarė gydytojas,- jei jūs nesiruošiate gydyti šuns, humaniškiau bus jį užmigdyti“. Dabar daktarui lengva įsivaizduoti, ką tada pajuto vyriškis, tačiau tądien jaunas specialistas nesusiprotėjo.

Po tokių gydytojo žodžių senukas drebančiomis rankomis išbėrė ant stalo smulkius su suglamžytomis kupiūromis – užmokestį už paslaugas. Atsargiai paėmė ant rankų savo šunį ir išėjo. O šiandien vėl pasirodė ant veterinarijos kabineto slenksčio.

„Atleiskite, daktare, aš sugebėjau gauti pinigų tik užmigdymui“,- tarė pagyvenęs klientas, nuleidęs akis. Ir dabar, kai senukas paprašė dar 5 minučių atsisveikinti su savo draugu, daktaras žiūrėjo į šią porą ir nesuprato, iš kur pasaulyje tokia neteisybė.

Labai dažnai žmonės, turintys tiesiog milijonus pinigų, negailestingai elgiasi su viskuo, kas gyva, o čia – vargšas senukas ir gaištantis kiemsargis. Ir šitiek jausmų. Gumulas pakilo jauno gydytojo gerkle.

Jis priėjo prie senuko ir padėjo ranką jam ant peties. „Aš išgydysiu,- trūkčiojančiu balsu pasakė jis,- aš savo sąskaita išgydysiu jūsų šunį. Jis gi dar nesenas. Dar pabėgios.“ Veterinaras tik pajuto, kaip po jo ranka begarsėje raudoje sudrebėjo pagyvenusio vyro pečiai.

Po savaitės Bimba jau tvirtai stovėjo ant kojų. Lašinės ir profesionali priežiūra padarė savo darbą. Jaunasis daktaras jautėsi laimingas. Galbūt jis padarė mažą darbą nelaimingam senukui ir neveisliniam šuniui, tačiau išties tai buvo didžios ir geros širdies poelgis.