Nebandykite auklėti pagyvenusių tėvų

Tai sunku: suprasti, kad pagyvenę tėvai – jau ne tie mama ir tėtis, kurie ėjo su mumis į žygius, braukė džiaugsmo ašaras per mūsų spektaklį vaikų darželyje ar mokyklos išleistuves. Jie kitokie. Ir elgtis su jais reikia kitaip.

Priimti ir mylėti tėvus tokius, kokie jie yra…

Šiai moteriai buvo apie 50 metų. Aktyvi, linksma, sėkminga – jai sekėsi viskas, ko tik ji ėmėsi: šeima, verslas, draugystė… Tik viena ją neramino – tėvai.

Jie kažkaip greitai ir staiga paseno. Iš tokių pat aktyvių ir linksmų virto tyliais šykštuoliais. Kai ji įskriedavo į jų butą – visa išsikvėpinusi, pilna planų ir vilčių, jie sutikdavo ją sunkiu seniai nevėdintos patalpos kvapu ir surūgusiu maistu.

Ji puldavo prie šaldytuvo, traukdavo iš jo seniai sudžiuvusį, supelijusį, surūgusį maistą. Pripildydavo šaldytuvą gražiais indeliais su gatavu maistu iš brangios kavinės.

Eidavo prie spintos, kabindavo ant pakabų naujus apdarus: tėčiui marškinius, mamai chalatėlį…

Tėvai jai neprieštaraudavo. Žiūrėdavo į ją apmirę. Nieko nesakydavo.

O kai ji atvykdavo pas juos į svečius po savaitės ar pusantros, indeliai su maistu iš kavinės stovėdavo nepaliesti. O šalia jų rūgo šiupinys iš pernykščių svogūnų ir kopūstų. Šiupinį tėvai virė ir valgė. O restorano maisto – ne.

Tėtis pasitikdavo ją su savo mėgstamais languotais marškiniais kiauromis alkūnėmis. Mama – su mylimiausiu chalatėliu, kur jau lopas ant lopo. Naujieji drabužiai kabėjo spintoje neliesti.

Kartą moteris neištvėrė. Čiupo žieminį mamos paltą su avikailio apykakle („Mama, tu jį dėvi pastaruosius 20 metų, tai neįmanoma! Iš šio palto liko tik prisiminimai!“) ir išmetė jį į konteinerį.

O vietoje palto – na, mama, pasimatuok! – padovanojo lapės kailinius. Minkštučius, lengvučius, pilkus (neteplius!).
Mama pasimatavo.

– Ak, lyg nuotaka, – nusišypsojo. Nusivilko atsargiai, pakabino spintoje.

– Štai dabar juos ir nešiok! – pražydo dukra.

… Mama mirė po metų. Jos dukra, tvarkydama spintą su mamos drabužiais, aptiko ryšulį. Toli, pačioje spintos gilumoje gulėjo kruopščiai suvynioti lapės kailiniai. Nauji, su etiketėmis. Nedėvėti.

Ji raudojo balsu – moteris, kuri išmetė į šiukšlyną seną mamos paltą, kuri nupirko mamai kailinius ir kuri suprato: visą žiemą jos mama eidavo į lauką velniai žino ką apsirengusi. O gal ir išvis neišeidavo.

Šią istoriją man papasakojo mokinė. Man spaudė širdį, kol jos klausiausi – atrodė, ji atskleidžia man mano klaidas, kurias aš padariau su savo tėvais. Man buvo taip pat: šaldytuvas, iš kurio traukiau išėdas.

– Tai vištos kauliukai katėms,- aiškino mama.

Ji kieme šėrė kates. Ir taip ilgai kaupė joms kauliukus, kad ryšulėliai su puvėsiais iš pradžių užėmė visą šaldytuvą, o paskui pasklido po šaldymo kamerą.

Buvo spintos pertvarka,kai bandžiau išmesti senus jų drabužius. Ir susidūriau su jų žvilgsniais – baikščiais ir romiais. Tai jiems nebuvo džiaugsmas.

Čia man pasisekė: mano tėvai, galima sakyti, buvo pavyzdiniai. Jie kartu pragyveno 71 metus – draugiškai, taikiai, meilėje. Jie priimdavo mano pagalbą – ir moralinę, ir materialinę. Jie domėjosi mano gyvenimu. Tačiau net su tokiais „etaloniniais“ tėvais aš kartais klysdavau.

Tai sunku: suprasti, kad pagyvenę tėvai – jau ne tie mama ir tėtis, kurie ėjo su mumis į žygius, braukė džiaugsmo ašarą per mūsų spektaklį vaikų darželyje ar mokyklos išleistuves. Jie kitokie. Ir elgtis su jais reikia kitaip.

Nusistačiau 5 taisykles – neįsitikinusi, kad jos tiks visiems (tėvai būna skirtingi), tačiau tikiuosi, jos padės jums.

1. Nelaužykite tėvų įpročių.

Jums labai norisi išmesti senus tėvų rūbus ir nupirkti naujus? Nupirkite. Tačiau tegu nauji tėčio marškiniai išoriškai bus tokie kaip senieji. Tegu naujas mamos paltas bus su avikailio apykakle ir panašios spalvos.

2. Nebauginkite tėvų savo išlaidomis.

Senatvėje daugelis žmonių darosi šykštoki. Naujo daikto pirkimas juos liūdina, net jei tas daiktas buvo ypač būtinas – jiems gaila skirtis su pinigais. Be to, jei daiktą perkate jūs, jiems gaila jūsų pinigų lygiai taip pat, kaip savo.

Jei šią ypatybę turi ir jūsų tėvai, neįkalbinėkite jų keisti požiūrio į pinigus – jie nepakeis. Paprasčiausiai atnešdami jiems naują chalatėlį ar batus, iš anksto nukirpkite visas etiketes ir išmeskite čekius. Sakykite:

– Mama, aš štai sau nusipirkau, pasimatavau – netinka. Gal nešiosi, o tai gaila išmesti.

Ir mama tikrai dėvės, net jei anksčiau nesiruošė – ji negali leisti, kad daiktas būtų išmestas.

Jei tėvai atsisako gydytis privačiose poliklinikose, prašo nekviesti mokamo gydytojo į namus (o jūs prisimenate, kad tai būtina), apgaukite juos.

Sakykite:

– Tėti, tai pažįstama. Ta gydytoja – mano draugės dukra, aš jos paprašiau.

Žinokite: gydytojas irgi palaikys jūsų melą (kad jūs žinotumėte, kaip dažnai jiems tenka tai daryti!). Taip, pagyvenusiems tėvams galima meluoti – dėl jų pačių gerovės.

3. Linksminkite savo tėvus.

Kartais sakoma: senukai kaip vaikai. Deja, tai netiesa. Kiekviena nauja vaiko diena – tai pakilimas. Kiekviena nauja pagyvenusio žmogaus diena – tai krytis. Mažyliai juokiasi iki 300 kartų per parą. Kaip dažnai jūs matote savo tėvus besijuokiančius?

4. Jei tai įmanoma, pabandykite išmokyti savo tėvus naudotis socialiniais tinklais ar tinklapiais, kur jie galės žiūrėti mėgstamus serialus.

Taip, tai jums užims daug laiko, prireiks begalės kantrybės. Bet kai tėvai ne šiaip užsiregistruos Facebooke ar sodininkų forume, bet ir pradės aktyviai bendrauti – jūs būsite apdovanoti jų akių spindesiu. Pagyvenusiems žmonėms reikia bendravimo ir jie galės jo gauti socialiniuose tinkluose.
Jei tam jums nepakanka kantrybės, pasamdykite žmogų, kuris juos apmokys. „Socialinių tinklų repetitoriai pagyvenusiems“ – jau ne retenybė.

5. Jei jūsų tėvams prasideda demencija, nebandykite jai atsispirti.

Aš nesuprasdavau, kad skaudinu savo mamą, kai į jos klausimą atsakydavau:

– Mama, nagi prisiminkime, apie ką mes ką tik kalbėjome?

Jos akys darydavosi baikščios ir neramios. Ji jautė, kad neatitinka mano lūkesčių ir suprato: ji negali, jau visiškai nebegali jų atitikti. Tai ją siaubingai kankino – o aš kankinausi, nesuprasdama, kaip jai padėti.

Teisingą taktiką man nurodė mamos gydytojas. Jis pasakė:

– Neerzinkite jos operatyviosios atminties – jūs nieko nepataisysite. Kreipkitės į ilgalaikę atmintį – ji funkcionuoja žymiai geriau.

Pradėjau klausinėti mamos apie vaikystę – jos vaikystę, mano vaikystę. Mes ėmėme kalbėtis su ja kitomis temomis – kas yra meilė, kas yra šeima…

Buvome laimingos tokiais momentais – ir aš, ir ji. O tai svarbiausia mums – suaugusiems pagyvenusių tėvų vaikams: kad mūsų bendravimas atneštų mums laimę.

You cannot copy content of this page