Nenorėtumėte manęs pasiimti namo? Kaip šuo, gyvenantis degalinėje, ieškojo sau šeimininko

Veiksmas vyko vienoje degalinėje. Degalinės teritorijoje daugiau nei metus gyveno šuo.

Kasdien jis sėdėdavo lauke ir pasitikdavo klientus, daugelis kurių jį jau gerai pažinojo, o kai kurie atveždavo maisto. Kai į degalinę atvažiuodavo nauja nepažįstama mašina, mūsų herojus prieidavo prie jos, lyg susipažindamas su nauju klientu, ir žiūrėdavo jam į akis štai tokiu žvilgsniu.

Būdavo atvejų, kai automobilių savininkai nebūdavo gerai nusiteikę šuns atžvilgiu, vydavo jį nuo mašinos, pasipiktinę, kad kaži koks kiemsargis išpurvina juos ar net apibraižo…

Tačiau mūsų herojus buvo nepalenkiamas ir neprarado tikėjimo žmonėmis.
Bet kartą tarp degalinės klientų atsirado mergina, kuri kaskart atveždavo šuniui skanėstų, ir kaskart ilgai negalėdavo pamiršti to žvilgsnio, kai išvažiuodavo iš degalinės.

Ir vieną gražią dieną merginos širdis neišlaikė, ir ji atidarė šuniui automobilio dureles…Ir benamis vargšelis tuoj pat šoko vidun.

Deja, merginai nepavyko atsikratyti persekiojančio ją šio šuns žvilgsnio, tačiau dabar jie tapo du! Vienas toks pat liūdnas žvilgsnis tuo momentu, kai šuo išlydi šeimininkę į darbą, ir antras štai toks laimingas, kai vakare pasitinka savo mylimą žmogų!
O mes linkime visiems šunims rasti savo namus ir savo šeimą!

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.