Per mano vestuves „žvaigždė“ buvo anyta. Būtent prie jos buvo prikaustytas visų svečių dėmesys
Anyta nuo pat pradžios leido man suprasti, kad sūnaus laimė ir kažkokios šeimyninės tradicijos jos nelabai domina. Ji išvis nesuprato, kame šeimos prasmė.
Kai jos vyras išėjo, ji principingai nenorėjo su juo taikytis, nors ant rankų buvo mažas sūnelis. Žmonos abejingumas išprovokavo jį mesti šeimą ir rasti tą, kuriai jis bus reikalingas. Anyta jo nesilaikė. Jai buvo nusispjaut, kad vaikas augs nepilnoje šeimoje.
Ji viena augino mano vyrą, juk kiti giminaičiai neskubėjo padėti.
Kai pirmąkart pamačiau anytą, jai buvo 47 m. Tiesą sakant, pamačiusi moterį su tamprėmis ir permatoma palaidine, suabejojau, kad tai mano anyta. Apie jos charakterį aš išvis tyliu – vaidinga ir egoistiška ponia. Galbūt tai dėl jos profesijos, juk ji visada užėmė vadovaujančias pareigas.
Po vestuvių man teko priprasti ne tik prie vyro, bet ir prie jo mamos. Kadangi mes gyvenome kartu, apie jokią romantiką negalėjo būti nė kalbos. Ji ypatingai nesikišo į mūsų gyvenimą, juk jos dienos ir taip buvo turiningos: sportas, joga, soliariumas, kosmetologas ir t.t.
Tačiau jos buvimas vis tiek kėlė įtampą. Pastebėjau, kad ji kruopščiai prisižiūri savo figūrą ir nevalgo nieko nereikalingo. Tokios valios galima tik pavydėti.
Praėjus pusmečiui po vestuvių sužinojau, kad laukiuosi. Anyta niekaip nesureagavo į šią naujieną. Ji dažnai rengė vakarėlius savo bute, o aš negalėjau rasti sau vietos dėl blogos savijautos.
Vyras bandė paaiškinti motinai, kad man negera. Bet jai buvo nusispjaut. Viskas, ką aš išgirdau iš jos:
– Nėštumas – ne liga!
Po vaiko gimimo niekas nepasikeitė. „Metų močiutė“ gyveno savo turiningą gyvenimą ir anūku nesidomėjo. Ji galėjo tik užsukti į mūsų kambarį ir pasisveikinti. Kreiptis į ją pagalbos nebuvo jokios prasmės. Neturėjau teisės išsakyti jai pretenzijų ir tiesiog susitaikiau, kad ji tokia.
Laikas bėgo. Anytos elgesys nesikeitė. Ji pastoviai sakydavo, kad aukle neįsidarbino, todėl su anūku nesėdės. Ji vis dažniau prapuldavo ir galėdavo negrįžti namo net nakčiai. O netrukus ir išvis pareiškė, kad išteka.
Mano mama gyvena toli, todėl mums niekuo padėti negali. Bet aš žinau, kad iš jos išeitų puiki močiutė. Mama norėtų mus aplankyti, bet kol kas neturi galimybės.
Ji – visiška anytos priešingybė, nepaisant to, kad jos bendraamžės.
Tiesą sakant, aš pykstu ant vyro motinos, kad ji užsiciklinusi tik ant savęs.
Ji – tipiška egoistė. Jos amžiuje ne tekėti reikia, o anūkus prižiūrėti. Bandžiau pasikalbėti su vyru, kad jis paprotintų savo motiną, bet jis tvirtina, kad ji visada tokia buvo, jos pakeisti jau nepavyks.
Ar negėda anytai tokiame amžiuje taip palaidai gyventi? Ji išvis negalvoja, ką apie ją žmonės pasakys?
Tačiau tokia mums teko močiutė, o kas jos laukia senatvėje, belieka tik spėlioti.
