Po brolio laidotuvių jo našlė perdavė man laišką su prisipažinimu, kuris apvertė visą mano gyvenimą

Po brolio laidotuvių jaučiausi taip, lyg man būtų išplėšta dalis širdies. Jam buvo tik 45-eri. Mes buvome ne tik artimi, mus siejo kažkas daugiau. Kartu patyrėme viską – skurdą, tėvų mirtį, mano skyrybas, jo nesėkmingus santykius… Jis visada buvo mano atrama, tas, pas kurį galėjau ateiti bet kada.

O tada jo nebebuvo.
Per laidotuves, kai jau vos laikiau kojas, prie manęs priėjo jo žmona Laura ir įdavė man į rankas užantspauduotą voką.
— Jis prašė tai perduoti tik tau, — pasakė ji ir nusisuko, lyg bijotų pamatyti mano reakciją.

Suspaudžiau tą voką pirštais ir jaučiau, kaip viduje viskas stingsta. Tačiau atidariau jį tik namuose, kai tyla tapo nepakeliama.

“Lile… Jei skaitai tai, vadinasi, manęs jau nebėra šalia. Atsiprašau, kad nepasakiau visko per savo gyvenimą. Bet bijojau tavo pasmerkimo.”

Sustingau. Šios pirmos eilutės nuskambėjo taip, lyg jis numatė kiekvieną mano emociją.

“Prieš keletą metų sužinojau, kad turiu sūnų. Nežinojau apie jį tol, kol jo mama nerado manęs. Tai įvyko ilgai prieš susipažįstant su Laura. Ji niekada apie tai nežinojo. Ta moteris mirė, o berniukas liko vienišas. Jam buvo septyneri. Padėjau, kuo galėjau: pinigais, mokslu, tiesiog buvau šalia… kiek leido mano gyvenimas. Bet taip ir neišdrįsau tau papasakoti. Bijojau, kad pasmerksi mane už tai, kad nebuvau su juo nuo pat gimimo.”

Toliau skaičiau jau pro ašaras.

“Norėjau, kad jūs susitiktumėte. Atidėliojau šį pokalbį manydamas, kad suspėsiu… Bet laikas prabėgo. Jei gali — surask jį. Jis vadinamas Tomu. Dabar jam 14 metų. Jis — tavo sūnėnas. Ir galbūt tu gali jam duoti tai, ko aš nesugebėjau — šeimą.”

Atidėjau laišką ir ilgai sėdėjau, tiesiog žiūrėdama į vieną tašką. Prieš akis bėgo mūsų vaikystės prisiminimai: kaip jis slėpė už nugaros duonos gabalėlį, kad duotų man, kaip gynė nuo kaimynų berniukų, kaip dalijosi saldainiais ir paskutiniais pinigais, kai neturėjau už ką pirkti vaistų.

Ir visą tą laiką — jis su tuo gyveno. Vienas.

Iš pradžių jaučiausi pikta. Kaip jis galėjo nuo manęs tai paslėpti? Tada atėjo kitas jausmas — sunkus, kartus suvokimas, kad galbūt jis tylėjo ne dėl savęs. 

Tą naktį nemiegojau. Galvoje sukosi tik du žodžiai: surasti Tomą.

Nežinau, nuo ko pradėsiu ir ką pasakysiu šiam berniukui. Bet žinau viena — neleisiu jam jaustis vienišam. Nes tai dabar ne tik jo istorija. Tai ir mano istorija taip pat.