Sako, sunkiausia pirmuosius 70 metų. Paskui viskas eisis tik geriau…

"Sako, sunkiausia pragyventi pirmuosius 70 metų. O toliau viskas eisis tik geriau". Erichas Marija Remarkas.

Tie, kuriems šiandien 50+ – tai pusamžio karta. Anksčiau šiame amžiuje mezgė kojines ir tyliai šliaužė į kapines, o šiandien kuria istoriją ir ieško tikrosios meilės.

Dar neaišku, ką su mumis daryti, tačiau procesas jau vyksta. Pradėjo formuotis pasiūlymų rinka, reklama darosi prasmingesnė, pinigai pinga, o asmeninio augimo kursai siūlo ne „nusiimti“ partnerius, o „apsivilkti“ juos ant savęs.

3 temos džiugina mane šiame procese.

1. Paaugliai daugiau nekovoja. Nėra su kuo. Tėvai adekvatūs, jų galvos ir širdys užimtos tomis pačiomis prasmėmis, kurios dauginasi ir reikalauja atsakymo. Mes ieškome, taip pat kaip ir mūsų vaikai, ieškome to, ko mūsų gyvenime niekada nebuvo. Mes gyvename paralelinėse realybėse ir klausimas „kur išeina vaikystė“ daugiau neaktualus – ji čia, su mumis žaidžia.

2. Keičiasi grožio standartai. Apkūnios moterys išeina ant podiumo, valdo laisvi ir lengvi audiniai, aukštakulniai tik mazochistėms, o sąmoningumas vertinamas kaip stangri krūtinė.

3. Laimė bręsta. Šiandien niekas netiki nušvitusiais 20-mečiais įsimylėjėliais, pirmaisiais atlyginimais ir ankstyvomis santuokomis. „Tau dar visas gyvenimas priešaky“,- sakau aš sunkių skyrybų palaužtai 40-metei. Ir ji tiki manimi, o ne savo mama, kuri kaukia „kam tu dabar reikalinga“.

Dėl amžino gyvenimo aiškumo kol kas nėra, bet ką gali žinoti, gal tie patys paaugliai sumaišys mėgintuvėlyje porą lašų ir atneš mums ant lėkštutės dar 20-30 metų, o ten žiūrėk ir anūkai prie mėgintuvėlių prieis, ir viskas, senutei su dalgiu šakės.

Aš lenkiu į tai, kad reikia eiti pasivaikščioti, o ne ant sofos su knyga, nes kuo ilgesnis gyvenimas, tuo daugiau atsakomybės už jo kokybę, va.