Kokia pensija? Man tik 100!

Žizelė D’Alji van Voteršut van der Gracht gimė tolimaisiais 1912. Per visą šimtą gyvenimo metų ji taip ir neišmoko naudotis virykle, kad bent išsikeptų kiaušinių ar išsivirtų bulvių.

Jos tėvas, pagal išsilavinimą geologas, 1920-aisiais dirbo Valstijose Royal Shell. Jo uždarbio ir palikimo užteko, kad išlaikytų visą austrišką pilį. Maudydamasi prabangoje ir gerovėje, Žizelė nesijaudino dėl ateities.

Kol kartą jai, jau 18-metei, tėvas nepareiškė: – Na gal jau gana būti žiediniu kopūstu? Laikas jau atrasti save!

Žizelė pagalvojo ir nusprendė, kad jos širdis linksta prie meno. Taip ji išvyko mokytis piešimo į Paryžių ir nuo tada visą amžių nepaleido teptuko iš rankų.

Kur tik ji negyveno ir su kuo nesimatė per savo amžių. O ramybę rado nuostabiame milžiniškame bute Amsterdamo centre su išėjimu ant stogo.

Būdama sėkminga dailininke, Žizelė ne mažiau sėkmingai ištekėjo už buvusio Amsterdamo mero. Tiesa, laiminga santuoka truko vos 8 metus. Po ankstyvos vyro mirties Žizelė savarankiškai kūrė ir taupė pinigus – jos kūriniai patiko žymiems ir turtingiems.

Už gautus iš savo kūrinių pardavimo pinigus ji nusipirko visą daugiaaukštį namą. Tačiau gyventi pasirinko viename, paskutiniame aukšte.

Malonu gyventi bute, kur langai išeina į visas puses.

Tada pietų pusėje gali įsirengti dailininkės dirbtuvę.

Kad dideliuose languose visada būtų pakankamai šviesos ir spindėtų saulė.

O norint kvėpuoti grynu oru, nereikia net išeiti iš namų.

Dėl nemokėjimo gaminti virtuvei skirta kukli vietelė po laiptais. Ilgo gyvenimo paslaptys slypi ne čia.

Senutė, iš visko sprendžiant, mito saulės spinduliais ir kūrybiniu įkvėpimu.

Garbiame amžiuje jai pakako jėgų prižiūrėti gėles.

Ir paukščius.

Žizelė daug skaitė.

Pagrindinė interjero spalva – balta.

Skulptūrinis pačios Žizelės portretas.

Svetainė-salonas, kur galima žaisti pokerį su draugėmis senutėmis.

Miegamasis.

Žizelė D’Alji van Voteršut van der Gracht mirė 2013 gegužę, būdama 100 metų, savo dirbtuvėse. Baltos lubos, baltos sienos, daugybė saulės ir slopus gatvės mašinų ūžesys – štai ko jai reikėjo laimei.

Žizelė suteikė puikią progą kiekvienam iš mūsų sulaukti šimto su mintimi: „Kokie dar mano metai!“