Šeimininkės nebeliko, katinas liko vienas ir niekam nereikalingas, tačiau greitai jis užuodė pažįstamą kvapą
Katinas tupėjo prie tvenkinio parke ir žiūrėjo į vandenį.
Anksčiau jis su šeimininke (katinas laikė ją mama) dažnai ateidavo į šį parką pasivaikščioti. Katinas prisiminė savo patogias petnešas ir pavadėlį, kuris neleisdavo jam pasimesti, prisiminė, kaip jie grįždavo namo ir jis įsitaisydavo ant sofos pailsėti.
„Mama“ imdavosi knygos arba sėsdavo prie kompiuterio padirbėti, o katinas įsitaisydavo šalia ir tyliai jai dainuodavo.
Visa tai liko praeityje…
Vieną dieną „mama“ kažkur išvažiavo su labai keistai apsirengusiais žmonėmis. Prieš išvažiuodama paprašė kaimynės rūpintis katinu. Moteris ateidavo kiekvieną dieną, tvarkydavo dėžutę ir įberdavo katinui pašaro.
„Mama“ negrįžo daug dienų, katinas jos labai pasiilgo, niekas jam nepasakė, kad daugiau savo „mamos“ nebepamatys, juk jos nebėra.
Bute pasirodė kažkokie žmonės, jie žiūrėjo į gyvūną ir kažką aptarinėjo. Paskui katinas vėl daug dienų gyveno vienas, tik kaimynė kasdien užsukdavo pašerti ir sutvarkyti dėžutės. Žiūrėdama į katiną, moteris kaskart atsidusdavo, suprasdama, kad gyvūnas labai pergyvena.
Praėjo pora mėnesių ir ant slenksčio vėl pasirodė nepažįstami žmonės. Kaimynė jiems pasakė, kad nepasiruošusi priimti katino, todėl žmonės jį paėmė ir išnešė į prieglaudą.
Naują šeimą katinui rado greitai. Prieglaudos darbuotojams tai buvo netikėta, juk nei veisle, nei išvaizda katinas neišsiskyrė, be to, gyvūnas buvo jau nebe jaunas.
Naujuose namuose katino laukė dėmesys, maistas, žaisliukai ir nuosava lovelė. Tik štai katinas labai ilgėjosi savo „mamos“, naujuose namuose viskas buvo ne taip, kaip jis įpratęs ir permainos jam buvo sunkios.
Vieną dieną katinas iššoko iš balkono, butas buvo antrame aukšte, ir pabėgo. Teko ilgai klaidžioti po miestą, tačiau jis rado pažįstamą parką ir tvenkinį, šalia kurio jie su „mama“ taip dažnai vaikštinėdavo. Iš čia lengvai rado kelią namo.
Katinas negalėjo patekti į laiptinę, todėl apsigyveno namo rūsyje. Kasdien eidavo į tvenkinio pakrantę, kad atsiduotų prisiminimams apie „mamą“.
– Neringa, o tu atkreipei dėmesį, kad mes šį katiną matome kasdien? Jis visada čia tupi toks liūdnas…
– Tu apie šį katiną? Lyg ir pats paprasčiausias, nesuprantu, kaip tu išvis į jį dėmesį atkreipei? Pilkas benamis, lyg ir amžiuje jau. Nieko įdomesnio parke neradai, Kriste?
Kristė neklausė draugės, ji ėjo prie katino, artėjo lėtai, kad neišgąsdintų gyvūno.
Pastebėjęs merginą, katinas sunerimo ir įsitempė, lyg ruošdamasis sprukti, tačiau paskutiniu momentu kažkas privertė jį pasilikti.
– Tu nebijok, aš nieko blogo nedarysiu,- Kristina tyliai kalbėjosi su katinu, tiesdama jam ranką.
Katinas pauostė merginos pirštus. Jie kvepėjo maloniai ir stebėtinai pažįstamai. Prisimerkęs jis paniro į kvapą ir pažino jame natas, kuriomis kvepėjo „mama“.
– Aš norėčiau tave pasiimti,- pasakė katinui Kristina. – Tu gali nepanorėti gyventi su manimi, aš suprasiu ir neįsižeisiu, bet jei nori, eime…
Mergina pasuko namo, o paskui ją bėgo katinas.
Dar parke katinas suprato, kad grįžta į savo namus, į savo butą. Kai Kristina atrakino būtent to buto duris, katinas užėjo į koridorių, atsigulė ant grindų ir iš jo akių pabiro ašaros.
