Stiuardesė pasiėmė benamį šunį, kuris 3 mėnesius laukė jos prie oro uosto

Man nutiko viena istorija…
Aš dirbau stiuardese. Kodėl apie tai rašau būtuoju laiku, aš papasakosiu truputį vėliau. Grafikas buvo pakankamai įtemptas, o retomis išimtimis aš rinkdavausi likti namie ir mėgautis tyla ir jaukumu.

Susiruošiau į eilinį reisą. Priešais oro uosto įėjimą aš pastebėjau prie durų didelį rudą šunį liūdnomis akimis. Prisiminusi draugės žodžius, aš pajutau nenumaldomą norą prieiti prie jo ir nors paglostyti.

Skyrusi dėmesio šuniui, aš išvykau į eilinį skrydį. 3 mėnesius aš buvau įvairiuose reisuose ir štai eilinis reisas į Hamburgo oro uostą. Sąžiningai pasakysiu, aš jau ir pamiršau apie tą istoriją su šuniu.

Koks gi buvo mano nustebimas, kai prie įėjimo aš vėl pamačiau tą rudą šunį, kuris puolė manęs pasitikti, lyg būtų laukęs manęs čia visą tą laiką. Paglosčiusi jam užausį, aš išėjau, bet mintys apie jį manęs nepaleido – kažkas tame šunyje buvo patraukliai artimo.

Ir aš jo grįžau. Suprasdama, kad namie laikyti aš jo negalėsiu, aš visgi ryžausi, kaip man atrodė, kvailiausiam poelgiui. Aš pasiėmiau gyvūną su savimi. Šuo džiugiai vizgino uodegą, lyg jausdamas, kad turi įvykti kažkas nuostabaus. Ir jo šuniška nuojauta jo nenuvylė.

Praeidamas pro automobilių aikštelę šalia namų, mano naujai iškeptas draugas lyg nutrūko nuo grandinės ir, pakiliai lodamas, puolė prie mėlyno Volkswageno.

Pavijusi savo šunį aš buvau šokiruota. Jis šokinėjo aplink vyriškį su tamsiai pilku ilgu paltu ir džiugiai lojo. Vyriškis apsikabinęs šunį kažkodėl vadino jį Lordu.

Priėjus arčiau, žvilgsniais susitikome su šuns šeimininku. Taip taip, kaip bebūtų keista, Maksimas (taip vadino šį vyriškį) pasirodė besąs šio šuns, kuris prieš kelis mėnesius pasimetė, savininkas, kadangi jam nutiko nelaimė ir šuns tiesiog nebuvo kam prižiūrėti.
Pasakodama jam mūsų pažinties su šuniu istoriją, aš buvau truputį nusiminusi, juk Rudį-Lordą teks grąžinti šeimininkui.

Tačiau tuo pat metu kažkoks keistas jausmas apsigyveno širdyje. Vyriškis sukėlė man tokias pat emocijas, kurios atsirado žiūrint į liūdną šunį prie oro uosto durų – vėl kažkas patraukliai artimo!

Tolesnė įvykių eiga buvo greita. Telefono numeris, pirmas pasimatymas, audringas romanas ir, kaip jūs jau turbūt spėjate, vestuvės! Maksas pasirodė labai rūpestingas ir geras žmogus. Turbūt ne veltui sako, kad šunys panašūs į savo šeimininkus. Ir dabar mes gyvename visi kartu!

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.