Stiuardesė pastebėjo, kaip 10-metis berniukas rodo keistus pirštų ženklus: po kelių minučių lėktuvas atliko avarinį nusileidimą

Tai buvo įprastas rytinis skrydis iš Miuncheno į Barseloną. Stiuardesė Ana ėjo praėjimu tarp eilių, tikrindama, ar visi keleiviai prisisegė saugos diržus. Viskas vyko pagal standartą, kol jos dėmesio nepatraukė berniukas trečioje eilėje prie lango.

Jis buvo vienas tų ramių vaikų, kurie stengiasi būti nepastebimi. Atrodė apie dešimties, galbūt vienuolikos metų. Šalia jo sėdėjo maždaug keturiasdešimties metų vyras, stambaus sudėjimo. Jis laikė ranką ant porankio, švelniai liesdamas berniuko petį. Vyro žvilgsnis buvo šaltas, atidus.

Ana vos nėjo pro šalį, kai pastebėjo, kad berniukas vos matomai pirštais sukūrė keistą ženklą. Iš pradžių ji tam nesuteikė reikšmės – gal jis žaidžia.

Bet kažkas berniuko žvilgsnyje neramino stiuardesę: jis buvo pilnas susirūpinimo ir nebylaus pagalbos šauksmo.

Vėliau, kai tėvas atsistojo ir nuėjo į tualetą, berniukas pakartojo tą patį gestą. Bet dabar – su neviltimi. Jo akys buvo pilnos baimės.

Ana sustojo. Ji žinojo šį ženklą. Ji buvo apmokyta atpažinti gestų kodus, kuriuos vaikai gali naudoti pavojingose situacijose. Šis ženklas – pagalbos prašymas.

Nepastebimai, ji priėjo arčiau ir, nusišypsojusi, ištiesė jam stiklinę obuolių sulčių.

– Tai tavo mėgstamiausios, tiesa?

Berniukas tyliai linktelėjo, drebančiomis rankomis paimdamas stiklinę. Jis vėl apsidairė – lyg bijodamas, kad vyras grįš.

Kai vyras grįžo, jis metė į Aną laukiamą žvilgsnį. Jo kaktą prakaitavo, nors salone oro kondicionierius veikė puikiai. Jis atsisėdo ir iškart metė žvilgsnį į vaiką, o paskui – į telefoną.

Anna pajuto, kaip pagreitėjo jos pulsas.

Ji nepastebimai perdavė raštelį pilotams per kolegą: „Galimas pagrobimas. Eilė 3A. Vaikas prašo pagalbos. Vyras – įtartinas elgesys. Prašome avarinio nusileidimo ir policijos oro uoste.“

Po dešimties minučių kapitonas paskelbė: „Dėl techninio gedimo mums tenka atlikti neplanuotą nusileidimą Ženevoje.“

Vyras ėmė nervuotis. Paprašė vėl į tualetą. Bet praėjime jo jau laukė du saugumo tarnybos darbuotojai, apie tai iš anksto pranešė įgula.

Kai jie jį vedė, jis šaukė:

– Jūs nesuprantate! Tai mano sūnus! Aš turiu dokumentus!

Bet dokumentai pasirodė esantys suklastoti.

Apačioje berniuką jau laukė policija ir vaikų apsaugos tarnybos atstovas. Kai jie atsargiai jo paklausė, ar jis pažįsta šį žmogų, berniukas papurtė galvą ir pravirko.

Vėliau paaiškėjo: jis buvo pagrobtas prieš kelias savaites iš kitos šalies. Jo paieškomis užsiėmė Interpolas ir vietinės tarnybos, bet niekas nesitikėjo rasti jo ore.

Anna stovėjo prie lėktuvo durų, žiūrėdama, kaip berniukas vedamas į saugią vietą. Jis atsisuko, susitiko jos žvilgsnį – ir šį kartą tiesiog pakėlė ranką ir nusišypsojo.