Sūnus su žmona išvarė seną tėvą iš jo paties namų. Senolis jau šalo, kai kažkas palietė jo veidą. Atsimerkęs jis sustingo…

Tą šaltą rudens naktį jis jau nebejautė nei rankų, nei kojų. Lengvas sniegas lėtai dengė jo pečius, o ledinis vėjas skverbėsi pro seną, nusidėvėjusį paltą. Jis nebeprisiminė, kiek laiko praėjo nuo tos akimirkos, kai sūnus Mantas, su kuriuo praleido daugiau nei keturiasdešimt metų, uždarė prieš jį duris.

— Mums su Egle čia per ankšta, o rūpintis tavimi – didelė atsakomybė. Supranti, tėve? – tarė Mantas, vengdamas žiūrėti jam į akis.

— Suprantu, – tyliai atsakė senolis, nors viduje viskas šaukė iš skausmo. Jis nesuprato. Negalėjo patikėti, kad jo paties sūnus, kuriam jis atidavė visus geriausius savo gyvenimo metus, ištaria tokius žodžius.

Diena, kai jis išėjo iš savo namų, amžinai išliko jo atmintyje. Mažas lagaminas su keliomis daiktais, žili plaukai, nuleisti iš gėdos, ir ašaros, kurias vos sugebėjo sulaikyti. Jis nežinojo, kur eiti. Kaimynai nusigręžė nuo jo, o į senelių namus bijojo labiau nei bet ko kito. Miestas jam atrodė svetimas ir šaltas.

Sėdėdamas ant suoliuko parke, jis prisiminė savo žmoną Oną. Kaip kartu kūrė namus, augino Mantą ir svajojo apie ateitį. Ji dažnai sakydavo:
— Senatvėje sėdėsime prie krosnies ir prisiminsime jaunystę.
Bet jos jau nebebuvo. Ji išėjo prieš dvejus metus, ir nuo tada sūnus su marčia žiūrėjo į jį kaip į naštą.

Jis užsimerkė ir pajuto, kaip jo kūnas pamažu tampa nejudrus. Kvėpavimas lėtėjo, mintys geso. „Tai štai kaip atrodo mirtis?“ – praskriejo mintis galvoje. Ir staiga… švelnus, šiltas prisilietimas prie jo veido privertė jį krūptelėti. Lėtai atsimerkęs, jis nustėro.

Prieš jį sėdėjo senas benamis šuo, kurį jis daugelį metų šerdavo prie savo namų. Jo ištikimos akys su rūpesčiu žvelgė į senolį. Šuo lyžtelėjo jam ranką ir tyliai sucypė, tarsi maldaudamas, kad jis atsikeltų.

— Tu atėjai, seni drauge? – sušnibždėjo ir silpnai nusišypsojo.

Šuo vis suko ratus aplink jį ir trynėsi į jo sušalusias kojas, lyg norėdamas sušildyti. Išvydęs tokį rūpestį, senolio akyse pasirodė ašaros. Niekas jo neatsiminė. Niekas, išskyrus šį ištikimą gyvūną.

Lėtai, su didelėmis pastangomis, senolis atsirėmė į suoliuką ir pakilo. Šuo bėgo šalia jo, vis žvalgydamasis atgal, tarsi sakydamas: „Eime.“

— Kur dabar eisime, drauge? – karčiai ištarė.

Šuo tik džiaugsmingai vizgino uodegą ir vedė jį per tuščias gatves. Po kelių minučių jie priėjo prie senos apleistos pašiūrės. Šuo tyliai sucypė ir palietė duris nosimi.

Viduje buvo šiek tiek šieno, tvyrojo pelėsio kvapas, bet tai buvo geriau nei nieko. Senolis atsisėdo ant žemės, atsirėmė į sieną ir priglaudė šunį prie savęs, glostydamas jo purviną, bet taip pažįstamą kailį.

— Ačiū tau, – sušnabždėjo. – Bent jau tu manęs nepalikai…

Jis užsimerkė ir pajuto šilumą iš šuns, kuris glaudėsi prie jo. Praeitis pamažu nyko, liko tik tyli viltis, kad Dievas vis dar jį mato ir neapleis.

Kitą rytą žmonės rado senolį drebantį prie senos pašiūrės durų, šalia jo ištikimą šunį, kuris iki paskutinės minutės šildė jį savo kūnu. Paskambinę greitajai pagalbai, jie nuvežė jį į ligoninę. Atsigavęs pirmiausia paklausė:

— Kur mano šuo?

Seselė šiltai nusišypsojo:

— Jis laukia jūsų prie durų. Nepajudėjo nė per žingsnį.

Tą dieną senolis suprato, kad tikroji ištikimybė nepriklauso nuo kraujo ryšių. Kartais mus išduoda patys artimiausi žmonės, bet meilę galime rasti ten, kur jos mažiausiai tikimės.