Šuo su geltona žyme
Mergina net džiaugėsi tokiu palydovu – ji baigdavo darbą vėlai ir grįžti namo lydimai didelio, nors ir draugiško šuns jai atrodė saugiau.
Jie susitiko prie garažų – taip kelias iki darbo sutrumpėdavo beveik dvigubai. Didelis rudas neveislinis šuo ir Neringa. Iš pradžių ji išsigando, tačiau pastebėjusi geltoną žymę ausyje su palengvėjimu atsiduso…
Vadinasi šuo buvo sugautas -sterilizuotas ir nepavojingas. Skyrusi jam pusę pietų dėžutės turinio, Neringa tęsė savo kelią. Vakare šuo laukė jos toje pačioje vietoje.
Tai tapo tradicija – rytą šuo jos laukė prie laiptinės, o vakare pasitikdavo po darbo. Kur jis leisdavo likusį laiką, kur nakvodavo, Neringa nežinojo. Ji tik šėrė šunį ir mainais gaudavo linksmą kompaniją, su kuria buvo ne taip nuobodu ir baisu žygiuoti į darbą.
Tačiau atėję šalčiai viską pakeitė…Šuo (tai buvo kalytė, Neringa sugalvojo jai vardą Matilda), palydėjusi ją iki laiptinės, įžengė ten kartu su mergina.
Toji jos neišvijo ir įsileido į butą. Matilda kukliai atsigulė prie slenksčio ir tuoj pat užmigo. Po dviejų valandų pabudo, paėdė ir vėl atsigulė.
Nuo to laiko taip ir ėjosi – naktis Matilda leido bute. Toliau slenksčio ji nėjo, ji norėjo tik išsimiegoti šilumoje. Neringą tai tenkino, kol…
-Panele, tai jūsų šuo? – kartą kreipėsi į ją kaimynas iš pirmo aukšto.
-Ne. O kas?
-Aš seniai ją stebiu, tik ji prie manęs neina. Didelė, rami, aš pasiimčiau ją, man sode šuo reikalingas.
Neringa pajuto pavydo dilgtelėjimą…
-Žinote, ne. Paieškokite kito. Matilda gyvens su manim.
Ir greitai Matilda, išmaudyta ir su naujutėlaičiu antkakliu bei gražiu pintu pavadėliu visa savo povyza rodė, kad ji dabar naminė. O žymę iš ausies išėmė ir švelniajai rudei daugiau niekas nebepriminė apie jos ilgą ir kupiną praradimų gyvenimą gatvėje.
Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.
