Šuo – tai kosmosas. Tai visata. Tai meilė!

Draugas – tai geriausia, ką tu gali turėti ir geriausia, kuo gali būti tu. Šuniui reikia žmogaus…

Šuo – tai tik šuo.

„Tik šuo“? Rimtai?

Šuo – tai kosmosas. Tai – visata. Tai – draugas. Tai – meilė.

Man skauda širdį dėl visų šunų be namų ir šeimos. Ir man nemažiau gaila ir tų, kurie gyvena šeimoje „tik šuns“ padėtyje.

Vaikystėje neturėjau šunų. Aš neatsinešiau gyvenimo su šunimi patirties iš vaikystės.

Mes mano šeimoje sukūrėme nuosavą bendro gyvenimo kodeksą.

Mūsų sistemoje šuns koordinatės lovoje – norma, o ant grandinės – ne. Šuo ant kelių – gerai, o būdoje – blogai.

Bučiuoti šunį galima ir reikia, o mušti draudžiama. Be išimčių.

Aš nesmerkiu tų, kurie vedžioja šunis į parodas. Tame nėra nieko blogo. Bet suprantu, kad žmonės tai daro dėl savęs. Dėl įvairių priežasčių, tačiau galiausiai dėl savęs.

Šuniui to nereikia. Šuniui nereikia taurės, nereikia pripažinimo, nereikia garbės.

Šuniui reikia vėjo. Rausti duobę. Ir pasivolioti purve. Ilgo pasivaikščiojimo. Žmogaus. Šeimos. Užsiėmimų. Dėmesio. Meilės.

Bėgioti po lapus rudenį, pavasarį po pienes. Apkabinimų. Šuniui reikia pagalio. Ir kamuolio. Ir tavo laiko. Šilto ežero. Ir mylinčių rankų. Kvailų balandžių. Ir laisvės pojūčio.

Su šuniu reikia kalbėtis. Paimti į delnus šiltą galvą. Pažiūrėti tiesiai į akis ir pasakyti: „Aš myliu tave, mano geriausias drauge“. Ir įdėmiai „išklausyti“ atsakymą. Paskui nusivalyti atsakymą nuo veido ir duoti skanuką.

Aš taip suprantu. Ir taip jaučiu. Taip mes laimingi.

Ir galite kiek norite gręžioti pirštu prie smilkinio ir galvoti man įdomias diagnozes. Mes einame pasivaikščioti. Mūsų laukia vėjas. Kvaili balandžiai. Ir nerealus pagalys…