Tėtis atsivežė žuvusios draugės dukrą ir atvedė ją į mūsų namus. Ji mums iškart nepatiko…

Mano tėtis buvo jūreivis, dirbo prekybos uoste. Dešimtajame dešimtmetyje jis sutikdavo plaukti į bet kurią kelionę, tik kad užsidirbtų daugiau. Gyvenome ne prastai, bet iki prabangos buvo toli.

Vyresnysis brolis buvo trejais metais vyresnis už mane, todėl perimdavau jo drabužius. Kai tėtis grįždavo iš reiso, jis atveždavo mums daug saldumynų ir dovanų. Pirmiausia vesdavosi mus su broliu — tai į mišką, tai žvejoti, tai tiesiog į parką visai dienai, kad mama galėtų pailsėti.

Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Tėtis ką tik grįžo, ir staiga atėjo telegrama. Vietoje įprastų šeimos pasivaikščiojimų jis susidėjo mažą lagaminą, nieko nepaaiškinęs, apkabino mus, pabučiavo ir išvažiavo. Mes su broliu verkėme iš širdies — galvojome, kad jis mus paliko.

Po savaitės jis grįžo. Bet ne vienas — su juo buvo mažytė keturmetė mergaitė. Pasirodo, kad jo gimtajame mieste tragiškai žuvo pirmoji mokyklos meilė, ir jos dukrą norėjo išsiųsti į vaikų namus. Žuvusiosios teta, nežinodama ką daryti, parašė tėčiui, ir jis išvažiavo paimti vaiko.

Mama, pamačiusi mergaitę, iškart ją apkabino, nešė praustis, maitinti, paguldyti. Tėtis atsisėdo prie durų… ir pravirko.

Man buvo septyneri, broliui — dešimt. Mes ne iškart ją priėmėme, nors nebuvo jokių priežasčių antipatijai. Mažutė, blyški, rami — tarsi šešėlis. Ji nesiimdavo mūsų žaislų, neidavo į mūsų kambarį (gyveno su tėvais), nieko nereikalavo. Iš ankstesnio gyvenimo jai liko tik sudriskęs pliušinis kiškiukas ir spalvingų karolių virvelė. Kartais ji užsidėdavo karolius sau arba kiškiukui ant kaklo, tyliai kažką murmėdama.

Pirmą kartą ji pravirko, kai mes su broliu atėmėme jos kiškiuką ir numetėme ant spintos. Stovėjo, tiesė rankytes į viršų, o mes… juokėmės. Mama tada mus gerokai išbarė.

Vasarą visi vaikščiojome kieme, tačiau turėjome prižiūrėti mažylę. Bet ji niekada nesibėgdavo — kur pasodinsi, ten ir rasi.

Ir vieną dieną viskas pasikeitė. Žaidėme už namo, kai išgirdome riksmus ir keistą garsą. Atbėgome prie įėjimo ir pamatėme šunų būrį, o mūsų „sesutė“ sėdi ant laiptinės stogelio, glaudžia prie krūtinės kačiuką. Rankos visa subraižytos, akys didžiulės iš baimės, bet neverkia.

Mes išvaikėme šunis ir tik tada pastebėjome jos pliušinį kiškiuką ant žemės — suplėšytą į skutelius. Tuo metu mane tarsi iš galingumo sukrėtė: juk kiškiuko vietoje galėjo būti ji. Aš pravirkau, brolis, rinkdamas žaisliuko likučius, irgi tirtėjo nosimi.

Pribėgo mama, apkabino mus, o mažylė išdidžiai pasakė:
— Mamyte, žiūrėk, dabar turime kačiuką!

Kaimynai padėjo ją nukelti nuo stogelio. Mes taisėme kiškiuką, plovėme kačiuką, tepėme žaizdas ir šluostėme ašaras.

Po kurio laiko tėtis grįžo iš kelionės. Mes viską papasakojome, o jis nustebo, kaip keturmetis galėjo užlipti ant stogo. Mergaitė, sėdėdama ant jo kelių, rimtai pasakė:
— Man padėjo kačiukas.

Nežinau, kiek tai tiesa, bet kačiukas tikrai jai padėjo — ne tik tada, bet ir vėliau. Ji pradėjo su juo žaisti, mokyti „duoti letenėlę“ ir pati pamažu atsitiesė. Mes su broliu taip pat įsitraukėme į kačiuko „auklėjimą“ ir nepastebimai tapome jai ne tik buto kaimynai, bet tikrais broliu ir seserimi.

Dabar mes visi turime savo šeimas ir vaikus. Mes draugaujame, palaikome vieni kitus, o tėvai laimingi — jie turi didelę ir tikrai stiprią šeimą, kurioje myli tiek biologinius, tiek įvaikintus vienodai.