Tu atvažiuok dažniau, sūneli…

– Tai ji visąlaik apsimetinėja, kad tik aš atvažiuočiau! Tai tas jai skauda, tai anas. Tai į parduotuvę reikia nueiti, tai remontą padaryti. Aš ne prieš padėti, bet ne tokiom apimtim, aš visgi turiu savo šeimą, darbą, du mažus vaikus.

O motiną – reikia gerbti, reikia padėti, bet juk viskam turi būti ribos! Mano žmona jau nepatenkinta, reikia padėti su vaikais, o aš visą laiką pas mamą…

– Na juk suprantama, ji paprasčiausiai jaučiasi vieniša, tai ir skambina tau.
– Suprantama, bet ką su tuo daryti? Aš užaugau, turiu savo gyvenimą ir aš noriu jį gyventi, o ne visą laiką bėgioti pas mamą!
– Vadinasi, reikia spręsti problemą kitaip. Imkis kompleksinio sprendimo!
– Kaip tai?
– Va reikia jai pagalbos namuose – iškviesk meistrą valandai. Idealu! Ir naujas žmogus, kuriam galima taukšti į ausis, ir pagalba, ir tu laisvas. Jei susirgo (atseit) – rask mokamą medicinos seselę, kuri eis pas ją vos pakvietus. Vėlgi, jai kompanija ir tu laisvas.
– Genialu, klausyk! Reikia pabandyti.
– Na kaip ten tau sekasi? Pailsėjai truputį nuo mamos?
– Žinai, taip! Aš net nesitikėjau. Motina patenkinta, skambina rečiau ir vis pasakoja, kokia jos seselė nuostabi – pagydo, ir spaudimą pamatuoja, ir išklauso.
– Na ir puiku!
Praeitą mėnesį mamos nebeliko. Niekas net nesitikėjo. Juk viskas buvo normaliai, skundų ne daugiau nei įprastai, o ir medicinos sesuo visą laiką buvo šalia. Amžius, žinoma, nieko nepadarysi…
– Vakar tvarkiau jos daiktus…Daiktus atidaviau į benamių pagalbos centrą. O jos stale aš radau laišką:

„Sūneli, ačiū tau už dėmesį, žinau, kad tu man pagalbininkus suradai, kad aš nebūčiau vieniša. Pastarieji mėnesiai man buvo labai laimingi, nors svetimi žmonės tavęs nepakeis, o visgi man buvo ne taip liūdna, o ir žiūrėdama į juos apie tave galvojau ir dėkojau – juk tai tu juos atsiuntei, reiškia myli, reiškia rūpiniesi.

Žinau, kad kartais su manimi būdavo sunku. Atleisk jau savo senai motinai…Vieną kartą ir tu tapsi kaip aš – gal tada ir suprasi.

Tiesiog žinok ir atmink, kad tu man visą gyvenimą buvai sūnelis, vienintelis ir mylimas. Kartais tai meilei sunku nubrėžti rėmus ir apriboti ją. Aš džiaugiuosi, kad tu pas mane toks išmintingas, neleidai savo senei motinai savo šeimos išgriauti…“

Apkabinu tave, sūneli.

You cannot copy content of this page