Uošvė įspėjo mane apie skyrybas, sakė, kad vyras greitai mane paliks, ir kai vyras pradėjo vėluoti po darbo, iš karto pagalvojau apie blogiausią. Tačiau tiesa pasirodė esanti stulbinanti

Nuo pirmųjų santuokos dienų stengiausi būti ideali žmona savo vyrui. Man buvo 19 metų, kai susituokėme, ir ne visada žinojau, kaip teisingai elgtis santuokoje.

Dariau viską, ką galėjau – namuose visada tvarka, vakarienė paruošta, vaikai pamaitinti ir prižiūrėti. Net laiko poilsiui sau beveik neturėjau. Tačiau, nepaisant visų pastangų, visada jaučiau vidinį nesaugumą, ypač po uošvės žodžių.

Mes gyvenome su vyro tėvais, ir uošvė nuo pat pradžių leido suprasti, kad aš netinku jos sūnui. „Įsidėmėk, ateis diena, kai mano sūnus tave paliks“, – dažnai kartojo ji.

Šie žodžiai žeidė, bet stengiausi jų nepaisyti. Tačiau jie giliai įsismelkė į mano mintis ir nuodijo kiekvieną gyvenimo akimirką. Kai vyras pradėjo kilti karjeros laiptais, mes galėjome sau leisti išsinuomoti atskirą būstą. Bet net ir naujuose namuose jos žodžiai mane persekiojo.

Pradėjau viską daryti taip, kad tik vyrui būtų patogu, bijodama, kad galiu jį prarasti. Pamažu užmiršau savo norus ir poreikius. Jau seniai nebepirkau sau naujų drabužių, nustojau rūpintis savo išvaizda, paskendau buities rūpesčiuose ir rutinoje.

Visus pinigus, kuriuos vyras skyrė mano asmeninėms išlaidoms, išleisdavau namų reikmėms – pirkdavau maisto produktus arba kažką vaikams.

Pastaraisiais mėnesiais pastebėjau keistų dalykų jo elgesyje. Vyras pradėjo vėluoti po darbo, grįždavo pavargęs ir dažnai net nesėsdavo prie vakarienės stalo – iškart eidavo miegoti.

Į mano širdį įsismelkė nerimas: nejaugi jis turi kitą moterį? Pradėjau prisiminti uošvės žodžius ir naktimis negalėjau užmigti, verkdavau į pagalvę, įsivaizduodama, kad jis mane paliks.

Baimė paralyžiavo mane, nes mylėjau jį visa širdimi ir neįsivaizdavau gyvenimo be jo. Jaučiausi nereikšminga ir pavargusi, tarsi mano gyvenimas sukosi tik aplink jį ir vaikus, o man pačiai vietos neliko.

Ir štai vieną vakarą, po dar vienos sunkios dienos, vyras netikėtai priėjo prie manęs ir pasakė: „Brangioji, aš ėmiausi papildomo darbo, kad kuo greičiau įvykdyčiau tavo svajonę. Po mėnesio mes išvažiuosime prie jūros. Matau, kaip tu pavargsti, ir tau reikia poilsio“.

Buvau priblokšta. Pasirodo, visą šį laiką jis dirbo viršvalandžius, kad sukauptų pinigų kelionei, apie kurią svajojau daug metų. Pajutau palengvėjimą ir džiaugsmą.

Visos tos naktys, kai verkiau ir įsivaizdavau neegzistuojančią neištikimybę, buvo tiesiog mano baimių ir nesaugumo vaisius. Vyras ne tik mylėjo mane – jis matė mano nuovargį ir norėjo padaryti kažką ypatingo, kad suteiktų šiek tiek džiaugsmo ir poilsio.

Šis momentas man tapo lūžio tašku. Supratau, kad pati užsidariau į kampą, pamiršdama savo poreikius ir pasiduodama baimėms. Pradėjau rūpintis savimi, grąžinti pamirštus pomėgius, skirti laiko sau.

Nusprendžiau daugiau nebeleisti uošvės žodžiams ar vidiniam nesaugumui griauti mano gyvenimo. Vyras įrodė, kad mūsų meilė yra stipresnė už bet kokius prietarus, ir mes nusipelnėme būti laimingi.