Vienišas vakaras be jos…
Kiekvieną vakarą jis sėdasi prie lango pasitikti saulėlydžio. Tai tapo įpročiu, ritualu, be kurio jis neįsivaizduoja savo dienų. Kadaise jie sėdėjo čia dviese – jis ir ji, jo meilė, jo šviesa.
Jie susitiko jaunystėje, kai dar nežinojo, kad gyvenimas pilnas netikėtumų, sunkumų ir džiaugsmų. Jie mylėjo vienas kitą taip nuoširdžiai ir giliai, kad atrodė, jog nei laikas, nei atstumas negalės jų išskirti.
Tačiau laikui bėgant, metai atnešė savo išbandymus. Jie kartu išgyveno daugybę dalykų: džiaugsmus ir kartėlius, vaikų gimimą, namo statybas, bemieges naktis, kupinas rūpesčių dėl ateities.
Jie tapo ne tik vyru ir žmona – jie tapo bendraminčiais, draugais, tais, kurie dalijosi kiekviena maža pergale ir kiekviena sunkia diena.
Prieš keletą mėnesių jis ją prarado. Jo gyvenimas tarsi užgeso tą akimirką, kai ji paliko šį pasaulį. Jis neverkė, tiesiog sustingo kaip akmuo, neleisdamas sau silpnumo, nes žinojo – ji nenorėtų jo matyti palūžusio.
Nuo to laiko jo širdis tarsi ištuštėjo, ir kiekvieną vakarą jis sėda čia, jų mėgstamiausioje vietoje prie lango, prisimindamas ją.
Jie visada mėgo stebėti saulėlydžius. Ji sakydavo, kad paskutiniai saulės spinduliai turi kažką ypatingo – tarsi atsisveikinimo dainą besibaigiančiai dienai.
Ir dabar jis sėdi čia, tyliai stebi, kaip saulė lėtai leidžiasi už horizonto. Atrodo, kad su kiekvienu saulėlydžiu jis dar kartą atsisveikina su ja, vėl ir vėl leisdamas ją šiek tiek toliau.
Kartais jis girdi jos balsą – tylų šnabždesį, tarsi ji būtų čia pat, lyg ką tik būtų išėjusi į sodą ir tuoj sugrįžtų. Jis šypsosi, prisimindamas jos juoką, jos geras akis, jos rūpestingas rankas, kurios visą gyvenimą jį šildė.
Jis mintyse kalbasi su ja, pasakoja, kaip praėjo diena, nors ši diena buvo tokia pati kaip ir vakarykštė – tuščia be jos.
Jo vaikai kartais ateina jo aplankyti, atneša maisto, klausia, kaip jis jaučiasi, bet jis žino, kad jie yra užsiėmę savo gyvenimu, savo šeimomis. Jis jų nekaltina, juk ir jis kažkada buvo jaunas ir palikdavo tėvus, kad kurtų savo gyvenimą. Bet dabar jis jaučia vienatvę giliau nei kada nors anksčiau.
Kiekvieną rytą jis tikisi pamatyti ją sapne, nors akimirkai, ir kiekvieną vakarą atsisveikina su viltimi dar vienai dienai. Jis nebijo mirties, žino, kad anksčiau ar vėliau jie vėl susitiks, kažkur ten, už horizonto.
Ši mintis palaiko jį, suteikia jėgų ir leidžia laukti – ne su skausmu, o su šviesia, šilta liūdesiu.
Šis vakaras, kaip ir visi prieš tai buvę, kupinas tylos ir prisiminimų. Saulėlydžio šviesa nudažo dangų švelniais, šiltais atspalviais, ir jis staiga pajunta jos buvimą.
Jam atrodo, kad girdi jos žodžius, kuriuos ji kartojo tiek kartų: „Aš visada su tavimi“. Ir jis žino, kad tai tiesa.
Kiekvieną dieną jis vis arčiau tos akimirkos, kai jie vėl bus kartu. Ir nors praradimo skausmas lieka su juo, šiame tyliame atsisveikinime jis randa ramybę.
Jis lauks tiek, kiek reikės, nes tiki, kad vieną dieną jų sielos vėl susijungs.
