Vyras norėjo pagąsdinti mane skyrybomis, nes grubiai atkirtau jo mamai, tačiau taip man netgi geriau. Pagaliau gyvensiu normaliai

Mūsų santuoka, kaip sako anyta, siaubingas nesusipratimas. Jos sūnus miestietis, jie kažkelintos kartos inteligentija, o aš atvažiavau iš kažkokio kaimo, kur mano protėviai gyveno amžių amžiais. Todėl ji bandė sutrukdyti mūsų santuokai iš visų jėgų. Nieko jai nesigavo, tačiau dabar dėl to netgi gailiuosi.

Aš iš tiesų kilusi iš kaimo, tačiau abu mano tėvai – mokytojai, kaip ir močiutė iš tėvo pusės. O mamos tėvai – gydytojai. Aš irgi turiu aukštąjį medicininį išsilavinimą. Skirtingai nuo vyro tėvų, tiesą sakant.

Jo tėtis baigė profesinę mokyklą, o mama kažkokią ekonomiką jau brandžiame amžiuje. Taigi, kas iš mūsų didžioji inteligentija, dar klausimas.

To, kad aš anytai nepatinku, ji nė nebandė slėpti. Vardu manęs nevadindavo, tik „ei, tu“. Iš pradžių aš pergyvenau ir net verkiau dėl tokio elgesio. Tačiau laikiausi, juk man nereikia su ja gyventi, o vyrą aš labai myliu.

Vyras tokio elgesio paprasčiausiai nepastebėdavo. Bet iš pradžių anyta ir stengėsi visas bjaurastis sakyti vienumoje. Juk nesiskųsiu dėl kiekvieno karto vyrui.

Mes su vyru abu dirbome. Iš pradžių dirbau miesto ligoninėje, o po poros metų perėjau į privačią kliniką. Ten sąlygos visai kitos, kaip ir atlyginimas.

Anyta pas mus ateidavo reguliariai. Tikrindavo šaldytuvą, išsakydavo savo nepasitenkinimą ir vis sielvartaudavo, kaip jos auksiniam berniukui teko toks siaubas kaip aš. Didvyriškai kentėjau, stengdamasi nekreipti dėmesio.

Kol dirbau miesto ligoninėje, pinigų gaudavau labai nedaug. Pagrindinis maitintojas buvo vyras, šiuo faktu anyta irgi nepamiršdavo baksnoti į nosį.

Kai perėjau į privačią kliniką, mano atlyginimas ėmė augti. Krūvis irgi išaugi, tačiau vadovybė tai dosniai atlygino. Iš darbo grįždavau pervargusi. Jėgų pakakdavo tik dušui ir nušliaužti iki lovos.

Vyras manė, kad gaminti ir tvarkytis turiu aš. Anyta šį jo tikėjimą palaikė iš visų jėgų. Sakė, kad visi dirba, tačiau buities darbus visada turi atlikti moteris. O aš jau pernelyg atsipalaidavau. Juk ne statybose dirbu, ko man pavargti.

Jei man būtų likę nors kažkiek jėgų, aš turbūt būčiau ėjusi gaminti ir tvarkytis, tačiau jų nebuvo visiškai. Vyras pasipiktino, mes porą kartų labai susipykome, viename iš barnių dalyvavo ir anyta.

Neturėjau jėgų skandalams, todėl nutylėjau. Po to barnio mes visgi susitaikėme, vyras net dalinai pripažino savo neteisumą. Tačiau manyje įvyko kažkoks lūžis, aš lyg ėmiau busti iš miego.

Galutinai pabusti mane privertė nesena istorija. Susirgau ūmia virusine kvėpavimo takų liga. Būklė buvo siaubinga, temperatūra ir visi kiti nemalonumai. Tai iškart sužinojo anyta, kuri paskambino man su skandalais, kad iš darbo partempiau užkratą ir man visiškai nusispjaut, kad namie vyras, kurį galiu užkrėsti. Ir kaip aš išvis išdrįsau! Štai tada mane ištiko galutinis lūžis.

Pasakiau anytai, kad ji daugiau niekada nedrįstų kelti ant manęs balso, todėl kad man ji yra niekas. Daugiau nesiruošiu kęsti jos pastabų ir vykdyti nurodymų, aš suaugusi moteris, kuri jai nieko neskolinga. O štai ji man skolinga, kadangi pastarąjį pusmetį gauna pagalbą iš mano atlyginimo.

Išjungiau telefoną, kadangi pokalbis buvo baigtas. Po 10 minučių į miegamąjį įlėkė įsiutęs vyras, kuris ėmė rėkti, kad nedrįsčiau taip elgtis su jo mama, šventa moterimi, kad aš čia esu niekas ir ne man jai priekaištauti dėl pinigų, juk aš gyvenu jo namuose.

Man irgi prisikaupė ko jam išsakyti.

Galiausiai vyras pareiškė, kad daugiau su manimi negyvens ir paduos skyryboms, jam nereikia tokios moters, kuri bjauriai kalba su jo motina ir negerbia jo paties. Paskui susidėjo krepšį ir išėjo pas mamą. Pagaliau viskas stojo į savo vietas. Taip, netekau vyro, tačiau tai ne tokia jau didelė netektis, nes aš atgavau laisvę.

Sirgau savaitę, vyras net neskambino, kaip ir aš. Kai man pasidarė geriau, iškart nuvykau apžiūrėti nuomojamo buto. Persivežti daiktus man padėjo draugės.

Pasiėmiau tik savo rūbus, daugiau man nieko iš jo nereikia.

Skyrybų pareiškimą taip pat parašiau pati. Vaikų nėra, dalintis nėra ko, išskirs greitai. Jis porą kartų bandė man prisiskambinti, paskui rašė žinutes, kad mums reikia pasikalbėti, bet man nėra apie ką su juo kalbėtis. Viskas, ką buvo galima pasakyti, jau pasakyta. Tegu gyvena su mylima mama.