Vyriškis apsiverkė, kai pamatė šunį, kuris ištikimai jo laukė 10 metų

Kaip kariškio sūnus, Igoris įprato dažnai keisti gyvenamąsias vietas, pastoviai pakuotis lagaminus ir pratintis prie naujų mokyklų.

Draugų berniukas beveik neturėjo, juk vienoje vietoje šeima ilgai neužsilikdavo, dėl tos pačios priežasties tėvai neleido laikyti šuns.

Kartą berniukas grįždamas iš mokyklos parsinešė šuniuką. Mažylį jis rado stotelėje ir pamatęs, kad šuniui šalta, parsinešė jį namo. Tėvai nutylėjo, tačiau tėtis tą pačią dieną ėmėsi statyti mažyliui būdą.

Šiame mieste kartu su keturkoju draugu Igoris pragyveno beveik pusmetį, o paskui tėvą eilinį kartą perkėlė ir šeimai teko važiuoti į naują butą už tūkstančių kilometrų. Šuo liko ankstesniame mieste, juo pasirūpinti žadėjo tėčio draugas, kuris liko tarnauti toje pačioje vietoje.

Vaikinas išvažiavo dešimtmečiui, jis negrįžo į miestą, o ir Rudžio beveik neprisimindavo.

Dėdė Vitia priminė apie save pats, paskambinęs Igoriui, kuris jau spėjo tapti vienos sostinės aukštosios mokyklos studentu. Pasirodė, Igorio tėvas ir dėdė Vitia išsaugojo draugiškus santykius ir nusprendė susitikti, į susitikimą pakvietė ir Igorį. Pokalbyje vyriškis užsiminė, kad Rudis jau paseno ir po šių žodžių Igorį užplūdo kaltės jausmas – visus šiuos metus jis beveik nesidomėjo,kaip susiklostė gyvenimas šuns, kurį jis dar vaikas parnešė namo.

Jau po savaitės Igoris su tėvu ėjo nedidelio miesto gatvėmis dėdės Vitios namo pusėn. Svečių laukė – kieme sklido laužo ir ant jo kepamos mėsos kvapas. Kai tik svečiai pravėrė vartelius, juos sutiko ne tik namo šeimininkas, bet ir Rudis. Šuo paseno, bet nepamiršo ankstesniųjų savo šeimininkų ir garsiai lodamas bandė nutrūkti nuo grandinės ir prieiti arčiau.

Vos pasveikinęs dėdę Vitią, Igoris tuoj pat priėjo prie šuns, bet paglostyti bijojo, juk praėjo daug laiko ir gyvūnas galėjo paprasčiausiai pamiršti ankstesnįjį šeimininką. Rudis nurimo ir ėmė laižyti vaikino rankas, meilintis jam. Igoris beviltiškai kovėsi su ašaromis, bandydamas nepravirkti matant tėvui ir jo draugui.

Visą vakarą tėvas ir jo draugas pasakojo istorijas, sėdėdami už stalo kieme, o Igoris, greitai pavalgęs, grįžo pas savo seną draugą ir iki pat nakties sėdėjo su juo, atsiprašinėdamas, kad taip ilgai nelankė.