Marija nesitikėjo, kaip anyta reaguos į jos du vaikus – viskas pasisuko netikėta linkme

Marija bijojo ne tiek anytos reakcijos į ją, kiek į du triukšmingus jos vaikus.

– O, pagaliau mano anūkėliai atvažiavo! – džiugiai pasakė anyta, pamačiusi Mariją su vaikais.

Marija buvo gera, išvaizdi mergina. Dar mokykloje turėjo nemažai gerbėjų. Kai jai sukako 18, jai ėmė pirštis kaimynas Orestas.

Mergina ilgai nesvarstė. Jis – vaikinas geras, ūkiškas, todėl mergina iškart ištarė „taip“. Jie iškėlė vestuves ir apsigyveno kartu. Po vestuvių atsirado dukra. Mergaitę pavadino Sofija. Ji augo protinga ir gabia mergaite.

Mama ją labai mylėjo, o štai tėvas dažnai bardavo ir bausdavo. Tai buvo ne tiek dėl kažkokių kalčių, kiek todėl, kad vyras labai norėjo sūnaus. Jis niekaip negalėjo priprasti prie to, kad jis mergaitės tėvas. Žinoma, Marija tai matė. Praėjo metai po Sofijos gimimo. Marija antrąkart pasijuto nėščia. Orestas labai apsidžiaugė naujiena: „Na pagaliau pagimdysi man įpėdinį!“

Tačiau ir šįkart į pasaulį atėjo mergaitė, kurią pavadino Elenute. Nors Orestas džiugiai sureagavo į naujieną apie žmonos nėštumą, viskas išsisklaidė vaikui atėjus į pasaulį. Jis nustojo rodytis namuose, grįždavo tik vakare ir iškart guldavosi miegoti. Vaikai jam nerūpėjo. Paskui susirinko daiktus ir paliko Mariją.

Pasakė, kad neturi noro auginti dukterų. Jis visada svajojo apie sūnų, taigi, viskuo kalta žmona. Marija nepadavė alimentams. Ji kartu su dukrelėmis gyveno buvusio vyro name. Gerai, kad nors namą joms paliko. Orestas kartais padėdavo pinigais. Tai būdavo taip retai, kad Marija vargiai sudurdavo galus. Jai buvo svarbu, kad vaikams būtų gerai, o visa kita – niekai.

Apie save moteris visiškai negalvojo. O paskui ji susirgo. Delsti nebuvo kada, Marijai teko gultis į ligoninę. Jų ligoninėje kaip tik įsidarbino naujas gydytojas. Čia jis persikėlė iš miesto, todėl Jonas Vakarčius pasirodė esąs geras specialistas. Apie jį sklido geri atsiliepimai. Taip Marija susipažino su Jonu. Jis padėjo jai pasveikti.

Pasirodė, nieko rimto moteriai nebuvo. Paskutinio Marijos vizito metu Jonas prisipažino tyčia vilkinęs gydymą, kad dažniau matytų Mariją. Paskui ir išvis nustebino moterį meilės prisipažinimu. O ji jau nebesitikėjo, kad jos gyvenime kažkas atsiras. Kam ji reikalinga, dar su dviem vaikais?

Jonas dažnai ateidavo pas jas į svečius. Jis žaidė su mergaitėmis, atnešdavo joms žaislų ir saldumynų. Nepamiršdavo ir Marijos. Nė karto Jonas neatėjo pas ją tuščiomis rankomis. Tai saldainių atneš, tai gėlių. Marija ir pati suprato, kad kažką jaučia Jonui ir moteris pasiūlė jam apsigyventi kartu. Jonas tylėdamas sudėjo į lagaminus jų daiktus ir išsivežė iš tų nelaimingų namų. Marija ir neįtarė, kur jis jas veža.

Tačiau jos širdyje tvyrojo ramybė. Moteris visiškai pasitikėjo vyriškiu. Pasirodo, Jonas nuvežė ją į namus, kur pats gimė ir užaugo. Ten gyveno jo motina. Marijai prasidėjo panika. Ji bijojo ne tiek reakcijos į ją kaip į marčią, tačiau reakcijos į du jos vaikus. „O, pagaliau mano anūkėlės atvažiavo“,- džiugiai ištarė anyta. Marija buvo labai nustebusi. Ji tikėjosi visai kitokios reakcijos. Tikra mergaičių močiutė net nesidomėjo jomis nuo gimimo, o čia svetimas žmogus taip jomis apsidžiaugė.

Marija ir Jonas kartu jau 6 metus. Moteris vėl laukiasi ir ruošiasi sūnaus atėjimui. Jonas ir jo mama į mergaites žvelgia kaip į savas. Jie visi kartu gyvena jaukiuose namuose, o svarbiausia – šeima laiminga.