Neseniai sužinojau tiesą, kodėl mano 80-metė močiutė nebendrauja su giminaičiais…

Dabar mano močiutei 80 metų, ir pastaruosius 20 metų ji net minimaliai nebendrauja su giminaičiais. Švenčių metu taip pat su jais nesusitinka. Ji neturi jų numerių telefone, todėl maniau, kad tai susiję su kažkokiu konfliktu tarp jų. Tačiau kai močiutė man papasakojo visą tiesą, supratau, kad ji teisi šimtu procentų.

Ji seniai jau laikosi šios taisyklės ir pataria visiems per daug nebendrauti su giminaičiais. Tai daugiau susiję su amžiaus pokyčiais, nes senstant mes labai pasikeičiame. Iš jaunystės maksimalizmo nelieka nė ženklo, bet atsiranda kažkoks išmintingas suvokimas apie tai, kas vyksta.

Vyresniems žmonėms vis labiau norisi tylos ir ramybės. Jie pradeda suprasti, kad jiems liko labai mažai laiko, todėl vertina kiekvieną savo gyvenimo minutę.

Vyresniems žmonėms bendravimas turi kitokią reikšmę. Jie nenori, kad juos pamokytų, bet jiems svarbu pasidalinti savo patirtimi ir gyvenimiška išmintimi.

Bendravimas su artimaisiais žmonėmis yra laimė, bet dėl kartų skirtumo dažnai kyla įvairių nesusipratimų. Ne visuomet vyresni ir jaunesni gali pasiekti kompromisą ir suprasti vienas kitą. Dažniausiai kiekviena konflikto pusė pasilieka prie savo nuomonės, kas galiausiai veda prie artimųjų atsitolimo.

Būtent todėl brandūs žmonės vengia bereikalingų pokalbių. Jie neilgisi vienatvės – jiems tiesiog reikia dvasinės ramybės ir tylos. Triukšmingas triukšmas ir nuolatinės ginčai tik atima jų brangų laiką, todėl daug lengviau nutraukti bendravimą su giminaičiais. Tie, kurie trokšta taikios ir ramios senatvės, tiesiog atsitolina nuo visų.

Vyresni žmonės dar labiau vertina savo asmeninę erdvę ir leidžia į savo gyvenimą tik tuos, kuriuos nori. Tai padeda jiems išlaikyti dvasinę harmoniją.

Netgi vienas žinomas rašytojas apie tai kalbėjo, nes išmintingiems vyresniems žmonėms reikia atsitolinti nuo visų, kad nepatirtų pernelyg didelio spaudimo svetimomis mintimis ir užsiimtų tuo, kas jiems vertinga.

Be to, vieniša senatvė yra savotiškas pasiruošimas atsisveikinti su žmogumi. Tačiau psichologai visgi pataria taip staiga nenutraukti ryšių, kad turėtų žmogų, su kuriuo galėtų pasidalinti savo baimėmis ir išgyvenimais.

O ką jūs galvojate apie tai?