– Anūkę myliu, o anūko – ne
– Mes su anūke į šiuos poilsio namus kasmet atvažiuojame. Čia labai gražu. Geri pliažai, nuostabi gamta, o ir kaina prieinama.
Ant suoliuko sėdėjo kelios pensinio amžiaus moterys ir kalbėjosi apie gyvenimą.
60-metė skrybėlėta inteligentė dalijosi su naujokėmis savo įspūdžiais, juk čia ilsėjosi jau ne pirmus metus. Šalia jų buvo Veronikos Laurinavičienės anūkė, iš pažiūros kokių 8-erių.
– Jūsų mergaitė tokia išauklėta. Tiesiog mielybė! Štai šalia mūsų kambaryje gyvena berniukas, tai ten tikra katastrofa. Tėvai su juo nesusitvarko! Toks išdykėlis!
– Berniūkščiai visi tokie. Aš su anūke kur tik nebuvau, o štai vaikėzais bjauriuosi. Bernai juk rėkauja, prasivardžiuoja, žaidimai pas juos kvaili… Amžinai krečia kažkokias šunybes! Purvini tokie, netvarkingi. Fu! – gūžtelėjo pečiais Veronika Laurinavičienė.
– Mergaitės irgi būna išdykusios. Dar blogiau už bernus,- įsiterpė į pokalbį dar viena pensininkė.
– Nemačiau aš tokių. Man visada buvo gaila moterų, kurioms gimsta sūnūs. Su mergaitėmis juk taip lengva ir ramu. Mano anūkė nuo 3 metų skaito, vąšeliu neria, piešia gražiai. Mes net į kelionę siūlų pasiėmėm, megs lėlėms apdarus. O ką aš daryčiau su anūku? – tęsė dama su skrybėle.
– Jei turėtumėte anūką, taip nekalbėtumėte,- pasakė pažįstama.
– Aš turiu anūką. Jam 12 metų. Aš iškart nusiminiau, kai dukra pranešė, kad bus berniukas. Visi tikėjosi, kad gydytojas suklydo. Aš jai netgi nepadėjau, visaip šalinausi. Į svečius eiti nesinorėjo. O štai Deimantėlė – kitas reikalas. Iškart po išrašymo persikėliau pas jaunesniąją dukrą, ji juk neturi vyro. Pas mus su anūke visiška idilė.
– O vyresnioji dukra nepyksta?
– Šiek tiek pyksta, bet supranta, kad Mildutė viena Deimantę augina, jai sunkiau. Aš anūkę iš mokyklos pasiimu, į būrelius vedžioju, biuleteniuose sėdžiu su ja. Į sanatoriją irgi visada pasiimu, o anūkas važinėja su uošviais.
– Jūs nesipykstate?
– Žinoma, pykstamės. Šįkart dukra prašė pasiimti Joringį prie jūros. Svočiai atliko operaciją, ji negali jo prižiūrėti. Esą, nėra kam palikti vaiko. Taigi didelis kaip jautis jau, ko su juo cackintis? Pasėdės vienas bute, nieko nenutiks. Tegu knygas skaito, jam naudinga.
– Keista jūs moteris… Berniokas jau didelis, nebūtų didelių problemų su juo. Pakvėpuotų jūros oru…
– Aha, kurgi. Nenuleisk akių nuo jo. Aš su dviem nesusitvarkysiu, jis su mumis nemegs, o sėdėti pliaže iki pietų man negalima. Joringis labai aktyvus, neklauso manęs, pastoviai pergyvensiu ir nervinsiuosi. Deimantėlei net sakyti nieko nereikia, ji ir taip viską žino. Į gelmę nelenda, su svetimais nebendrauja… Todėl ir atsisakiau.
– Gal buvo galima nusileisti ir pabandyti ilsėtis su anūku.
– Nesileisiu tampoma už pavadžio. Ir išvis, per atostogas ilsimasi, o ne vaikus auklėjama. Vaikai labai skirtingi, jiems kartu neįdomu, o anūkę palikti namie dėl Joringio negalėjau. Jam reikia aktyvaus poilsio su ekskursijomis ir žygiais. O aš to nemėgstu, man reikia tylos ir ramybės!
Ar močiutė turi teisę taip skirstyti anūkus ir atvirai reikšti savo simpatijas? Kaip galima bjaurėtis savo anūku? Iš kitos pusės, ji neprivalo apsimetinėti, juk per prievartą mylimas nebūsi.
Ką jūs manote apie tai?
