Apsauginė žodžių galia. Kaip mano močiutė sugrąžino vyrą į šeimą…

Su didžiule meile prisimenu savo močiutę, kurios nebėra jau 10 metų. Jos linksmi išsireiškimai, kurie taip juokino mane vaikystėje, pasirodė ne šiaip pokštavimai, o tikra išmintis, kuri ne kartą gelbėjo mane iš bėdos.

Vaikystėje man nebuvo didesnės laimės, nei keliauti vasarai į kaimą pas močiutę. Ji dievino mane, lepino, kepė man blynus su uogiene. Senelė turėjo nedidelį jaukų namuką su sodu ir daržu, kuriuos ji „apeidavo“. Taip ji išsireikšdavo. Tai dabar aš suprantu, kad „apeidavo“ – tai prižiūrėdavo. O tada, kai močiutė sakydavo, kad susiruošė „apeiti daržą“, aš įsivaizduodavau, kad ji išeina į kelią, už savo tvorelės, ir vaikšto aplink kiemą. Aš išvis daug ko nesuprasdavau iš to, ką sakydavo mano „baba“ Verutė. Visiems gyvenimo atvejams ji turėdavo išsireiškimų.

Kai ji mane maudydavo, visą laiką kalbėdavo: „Kaip nuo žąsies vanduo, nuo Kristutės – liesumas“. Aš klausinėdavau, kodėl vanduo nuo žąsies? Juk vonioje sėdžiu aš? Ir koks ten nuo manęs liesumas? Aš buvau gana nupenėtas vaikas. O po močiutės blynų dariausi dar putlesnė. O baba į visus mano klausinėjimus atsakydavo: „Daug žinosi – greit pasensi.“ Senti nesinorėjo ir aš atstodavau. Tik tyliai sau stebėdavausi…

Kartą atėjo pas mus kaimynė, teta Genutė. Močiutė jos nemėgo, tvirtino, kad jos akis bloga ir juoda. Na kokia ten bloga? Paprastas pilkas akis turėjo teta Genutė. Tačiau kaskart jai išėjus, baba ištardavo senovinį užkeikimą: „Ką tu prišnekėjai, kaip seilė nutekėjo, tfu!“ Man būdavo taip juokinga! Vasarą babos Verutės gimtadienis. Ateidavo jos kaimo draugės. Ir kartais, išgėrusios naminės močiutės trauktinės, imdavo ginčytis: tuoj tuoj susipyks !Tada močiutė, delnu trenkusi per stalą, garsiai įsakydavo: „Dantų nešiept!“ O paskui pridėdavo: „Kalbėjimas – sidabras, o tylėjimas – auksas.“

Tai ji dažnai kartodavo ir vėliau, kai jau gyveno pas mus, o mano tėvai pradėdavo bartis. Paskui aš sužinojau, kad barnio įkarštyje žmonės gali vienas kitam pasiųsti stiprų negatyvą, o nuo jo gali būti didelė žala. Netgi ligos visokios. Todėl močiutė užkirsdavo kelią visokiems ginčams. Aš dabar beprotiškai džiaugiuosi, kad tada visus šiuos išsireiškimus po truputį užsirašinėdavau. Net sąsiuvinį užsivedžiau, ant viršelio užrašiau: „Močiutės bajeriai“. Jei būčiau žinojusi, kaip tie „bajeriai“ man padės gyvenime! Bet apie tai truputį vėliau.

Dar papasakosiu apie babos „perlus“. Kartą – man tada buvo 10 metų – užsuko pas ją dailidė Gvidas. Baba Verutė jį pati pasikvietė, reikėjo sode pataisyti suolą. O Gvidas ėmė ir tarė, kad mūsų sodas derlingas. Aš sėdėjau verandoje ir mačiau, kaip močiutė už nugaros sudėjo špygą ir pasuko link dėdulės, burbėdama:

– Še tau kriaušę į pakaušį ir plunksną į šikną! Bėk, bėk ir pėdas nušluok!

Gvidas susigėdęs išsliūkino, pavadinęs babą Verutę ragana. Kaip aš kvatojausi!

– Už ką tu jį taip, baba? – paklausiau, žagsėdama iš juoko.

– O tu nebesijuoktum, jei mūsų sodas visas nudžiūtų, nė vienas obuoliukas neužderėtų! – pareiškė baba.

Ir paaiškino, kad taip galėjo nutikti, nes dailidė pavydėjo. O kur pavydas – ten ir nužiūrėjimas! Įsiminiau šią močiutės pamoką.

Kai jau mieste pas mamą atėjo jos bičiulė ir ėmė meilikaujamai mane girti, aš jai ir pareiškiau apie kriaušę, pakaušį ir plunksną šiknoje. Mama vos skradžiai žemę neprasmego, o toji bjauri tetulė pasijuokė ir netrukus pasiplovė. Kaipgi tada mama ant manęs šaukė! O kai aš jai pareiškiau: „Dantų nešiept!“, iš netikėtumo nutilo.

Tačiau sekanti vasara pas močiutę neišdegė. Mane išsiuntė į stovyklą. Girdėjau, kaip mama barė babą Verutę, kai ši paskambino mums iš kaimo pašto. Mama pasakė močiutei, kad ji mergaitei (tai man) smegenis prikiša visokių nepadorių nesąmonių. Paverkiau, bet išvykau į stovyklą.

Po metų tėvai pasiėmė babą Verutę pas save – ji pradėjo dažnai sirgti. Ir 14 metų ji gyveno su mumis. Ir tik kartą aš ant jos smarkiai supykau.
Man buvo 17 metų, parsivedžiau į namus vaikiną, kurį buvau įsimylėjusi. Močiutė pažiūrėjo į jį ir sušnibždėjo:

– O tai brudas, tai bjaurušas, išnyk be pėdsako!

Vytas – mano mylimasis – po to kažkaip greit atšalo. Kaip pasakė mylima baba:

– Susiraukė kaip rūgštaus obuoliuko kandęs.

Ir paaiškino man, kad tas vaikinas blogas, būčiau papuolusi į bėdą. Aš verkiau, kankinausi, pykau, tačiau nesibariau su baba. Paskui mes susitaikėme. Bandžiau sužinoti iš močiutės, kaip ji suprato, kad jis „brudas ir bjaurušas“, bet ji ir pati gerai nežinojo. Vytą greitai pamiršau.
20-ies aš ištekėjau – sužadėtinį Romą baba Verutė priėmė normaliai.

Paskui net pamilo, anūkėliu vadino. Tėvai Romui padovanojo mašiną. Ir mes su juo kartą pamatėme, kaip nepažįstama tetulė prie mūsų namų nusispjovė priešais automobilį – vos ne ant rato. Tačiau labai nesureikšminome. O sekančią dieną buvo išeiginė ir mes išvažiavome mašina į užmiestį slidinėti. Diena buvo nuostabi – tyki, saulėta, spaudė šaltukas. Paslidinėjome, pavakarieniavome restoranėlyje, namo važiavome jau vėlų vakarą. Kilo pūga. Ir čia užpustytame kelyje mūsų mašiną užnešė, vyras nebegalėjo suvaldyti, lėkėme nuo kelio…

Ir staiga pamačiau babą Verutę. Ausyse suskambo jos balsas:

– Šlubas kuinas seile paspringo. Seilę išspjaus – žirgu atsigaus!

Čia mūsų mašina sustojo lyg įkasta. Pasitryniau akis: jokios močiutės nė būti nebuvo. Bene iš baimės pasivaideno?

Po valandos buvome namie. Ir išsiaiškinome, kad baba Verutė lygiai prieš valandą ištarė šį užkeikimą, stovėdama prie lango. Pajuto, kad mums gresia pavojus. Bet kaip ji apie seiles – tą spjūvį po ratais – sužinojo? Ir kodėl aš ją pamačiau ir išgirdau jos balsą? Ji ir pati negalėjo paaiškinti. Mistika ir tiek.

Po to aš pagaliau supratau, kad močiutė visais savo išsireiškimais nuvydavo bėdas, kurias galėjo atnešti negeri žmonės bloga akimi. Dabar tai aš žinau, kad ta bloga akis ne juoda, kaip įsivaizduodavau vaikystėje. Tiesiog pro ją sklinda juoduma iš piktų žmonių širdžių. Taip ir gaunasi nužiūrėjimas.

Ir mano pirmąjį vaikiną Vytą baba ne veltui išvijo – aš paskui sužinojau, kad jis tiesiog ieškojo nuotakos su butu. Juk jis buvo vyresnis už mane 8 metais. Rado, o toji nuotaka, tapusi žmona, netrukus pateko į ligoninę ir mirė. Ak, kokią didžiulę nelaimę nuvijo nuo manęs mano močiutėlė!
Kai man gimė dukra, pavadinau ją Veronika. Ir kai maudydavau, visada sakydavau:

– Nuo žąsies vanduo, nuo Verutės – liesumas.

Juk baba Verutė man visgi paaiškino, kad liesumas čia reiškia kažką lieso, skurdaus. Ir burtas apsaugo vaiką ir nuo nužiūrėjimo, ir nuo ligų.

Močiutei buvo 76 metai, kai ji mirė. Ir ji išgelbėjo mane dar kartą – jau po mirties. Vyras įsitaisė meilužę. Lyg užkerėjo jį. Nežinojau, ką daryti. Verkdavau naktimis. Ir prisisapnavo man baba Verutė. Ji pasakė: „Atmink mano žodžius!“ Pabudau ir ėmiau galvoti, ką tai galėtų reikšti.

Ir supratau: močiutė turėjo galvoje vieną iš savo užkeikimų. Pasekiau Romualdą su jo mergužėle ir ištariau, žiūrėdama į ją:

„O tai brudė, tai bjaurybė, išnyk be pėdsako!“ Po savaitės vyras pasidarė kaip anksčiau. Prašė atleidimo, puolė į kojas, prisiekinėjo meilę, sakė, kad velnias suvedžiojo.

Ir jau 7 metai po šito pavyzdinis ir mylintis vyras. O man draugė paskui pasakė, kad, greičiausiai, mano Romukas buvo apkerėtas. Bet kaip močiutė tai sužinojo?

O aš vaikystėje juokdavausi, bajeriais jos išsireiškimus vadindavau. Maniau, ji taip juokauja. Tačiau kiekviename pokšte yra tik dalis pokšto…