„Aš pažadu, kad seksiu tavo patarimais ir padarysiu viską, kad mūsų santuoka būtų tokia pat stipri kaip ir tavo ilgas gyvenimas.“ Jos akys suspindėjo iš džiaugsmo ir pasididžiavimo, ir jis suprato, kad gavo pačią brangiausią palaimą

Kai Tomas buvo mažas, jis manė, kad močiutė Ema yra burtininkė. Ji mokėjo surasti pamestus žaislus, iš paprastų ingredientų iškepti skaniausią pyragą, o jos pasakojimai galėjo nunešti į nuostabius pasaulius, kuriuose gėris visada nugalėdavo blogį.

Ji buvo jam viskuo – ir tėvais, kurių jis prarado per anksti, ir drauge, kuri visada buvo šalia, ir mokytoja, kuri išmokė mylėti gyvenimą.

Ji jam padovanojo savo gyvenimą, savo jaunystę, savo meilę. Kiekvieną kartą, kai jam buvo baisu ar liūdna, jis žinojo, kad jos rankos apkabins jį, kad jos tylus balsas nuramins ir padės suprasti, jog viskas bus gerai. Ji išmokė jį nebijoti, būti geram ir tikėti, kad po kiekvienos sunkios dienos visada ateina šviesi.

Praėjo metai, ir štai jis – suaugęs vyras savo vestuvių dieną. Dabar Tomas stovėjo tarp savo šeimos, apsuptas draugų, su moterimi, kurią mylėjo, ir svajonėmis apie ateitį.

Tačiau prieš žengdamas šį žingsnį į naują gyvenimą, jis žinojo, kad yra kažkas, kas turi būti šalia šiuo svarbiu momentu. Kažkas, kas kasdien žiūrėjo į jį su meile ir pasididžiavimu. Tai buvo jo močiutė.

Ema jau buvo labai silpna. Jos akys tapo truputį blankesnės, rankos drebėjo nuo laiko, bet jose vis dar buvo ta pati jėga, su kuria ji palaikė jį visą gyvenimą.

Jis priėjo prie jos, atsisėdo šalia ir tyliai paėmė jos ranką, jausdamas jos šilumą, kuri visada buvo jo išsigelbėjimas. Jos senyvi pirštai atsargiai palietė jo veidą, ir jis užmerkė akis, kad prisimintų šią akimirką visam laikui.

Ji pažiūrėjo į jį, ir jos žvilgsnyje jis išvydo visą jų bendrą gyvenimą – metus, kai ji guodė jį po mokyklos nesėkmių, padėjo įveikti vaikystės baimes, džiaugėsi pirmaisiais jo laimėjimais ir didžiavosi kiekviena jo pergale.

Ji žiūrėjo į jį taip, lyg norėtų perduoti visą savo meilę vien tik žvilgsniu. Ir staiga jis suprato, kad tai ne tik žvilgsnis – tai jos atsisveikinimas.

„Tu buvai geriausia, kas man nutiko šioje gyvenime“, – tyliai sušnabždėjo Ema, vos girdimai, bet jis perskaitė jos žodžius iš lūpų. Tai buvo paprasti žodžiai, bet jie įsmigo į jo širdį giliau nei bet kas, ką jis kada nors girdėjo.

Jam norėjosi tiek daug pasakyti, padėkoti jai už viską, už visą gyvenimą, kurį ji jam atidavė, už tą meilę, kuri buvo stipresnė už laiką. Tačiau jis žinojo, kad žodžių nepakaks, ir tiesiog žiūrėjo jai į akis, nesugebėdamas sulaikyti ašarų.

„Aš niekada tavęs nepamiršiu, močiute“, – sušnabždėjo jis, jausdamas, kaip jo balsas drebėjo. – „Viskas, ką padariau ir dar padarysiu, – tai viskas tavo dėka. Tu visada būsi su manimi, kiekviename mano žingsnyje, kiekvienoje mano šypsenoje.“

Ema vos pastebimai linktelėjo ir silpnai nusišypsojo. Ji jau nebegalėjo pasakyti daugiau, bet ir nereikėjo nieko daugiau sakyti. Ji žinojo, kad Tomas supranta. Jis užaugo, tapo vyru, ir dabar jis turi savo šeimą.

Jos darbas buvo baigtas, bet jos meilė liks jo širdyje. Ji paleido jį į šį naują gyvenimą, žinodama, kad jis visada prisimins jos pamokas ir jos rūpestį.

Tomas švelniai pabučiavo jos ranką, jausdamas, kaip per jos pirštus pereina kažkas daugiau nei paprastas prisilietimas. Tai buvo atsisveikinimas, bet atsisveikinimas, kupinas meilės, atsisveikinimas, kuriame nėra kartėlio, tik dėkingumas.

Jis žinojo, kad ši akimirka liks su juo amžinai, kaip jo sielos dalis, kaip talismanas, kurį jis nešios savo širdyje.

Savo vestuvių dieną jis atrado naują laimę, bet kartu atsisveikino su savo praeitimi, su tuo, kas buvo jam artimiausias žmogus pasaulyje. Jis stovėjo šalia močiutės, jausdamas, kad jų ryšys lieka nepakitęs, kad ir kas nutiktų.

Jos meilė buvo stipresnė už laiką, stipresnė už atstumą, ir jis žinojo, kad ji jį lydės, kur tik jis nueis.

Kai jis ėjo pas savo nuotaką, jis dar kartą atsisuko, kad pamatytų jos veidą – šypseną, šilumą, pilną meilės žvilgsnį. Jis žinojo, kad kažkada jiems vėl teks susitikti, o kol kas jis gyvens taip, kaip ji mokė: su gerumu širdyje, su dėkingumu už kiekvieną dieną ir su ta stiprybe, kurią ji jam padovanojo.