Draugai supažindino mane su maloniu vyriškiu, mes gerai sutarėme ir nusprendėme apsigyventi kartu, tačiau po poros mėnesių pasigailėjau dėl savo poelgio
Kai atėjo laikas susimąstyti apie šeimą, aš jau turėjau nuosavą butą. Teliko rasti patikimą žmogų, su kuriuo būtų galima susieti savo likimą. Tačiau tai pasirodė nelengva, nes žmonės dažnai save pateikia geresniais, nei yra iš tiesų.
Susipažįstant su Daumantu, man jį charakterizavo kaip „gerą“ žmogų, kuriam „nepasisekė su pirma santuoka“. Mes susitikinėjome pusmetį. Merginimo etape kavalierius elgėsi padoriai. Todėl, kai vyriškis pasiūlė apsigyventi kartu, aš sutikau.
Po savaitės jis atsikraustė pas mane. Mano draugė paprašė manęs pagrįsti savo sprendimą. Ir aš jai paaiškinau, kad esmė ne aistringoje meilėje: mano širdyje buvo absoliutus įsitikinimas, kad Daumantas niekada manęs neįskaudins.
Vaikystėje man teko dažnai girdėti, kaip girtas kaimynas daugiadienių metu kelia skandalus savo namuose. Paskui mačiau, kaip tetą kumščiais puola girtas vyras. Daviau žodį, kad mano šeimoje to nebus. Todėl ieškojau ramaus ir tylaus vyro.
Pirmais bendro gyvenimo mėnesiais Daumas ėmė rodyti, kad ne toks jis jau baltas ir pūkuotas, kaip apie jį pasakojo mūsų bendri pažįstami. Iš pradžių jam pasidarė įdomu, kur aš „dedu“ savo atlyginimą. Asmeninių pajamų aš neįvardinau. Tačiau vyriškis nuspėjo, kad aš uždirbu daugiau, nei moka jam.
Man jo klausimas nepatiko, tačiau nesinorėjo užsiciklinti ties smulkmenomis. Todėl per išeigines paėmiau jį už parankės ir kartu nuėjome į turgų apsipirkti savaitei. Daugiau apie pinigus manęs niekas neklausė.
Kartą mus pakvietė į svečius. Linksmai praleidome laiką draugų kompanijoje, tačiau grįžtant namo Daumantas ėmė rodyti agresiją. Kad neprovokuočiau skandalo, nuėjau miegoti.
Tačiau jis griebė mane už plaukų ir nutempė į kitą kambarį. Nesiruošiau kęsti tokio elgesio ir daviau atgal. Užvirė muštynės. Jėgos buvo nelygios, bet aš stengiausi! Supratęs, kad su manimi nesusidoros, mušeika paleido mane ir užmigo.
Ryte liepiau Daumui pakuotis daiktus ir dingti ten, iš kur atėjo. O jis ėmė man grasinti, kad turi teisę į pusę mano buto. Pamanykite, kažkas jam pasakė, kad per teismą jis gali siekti 50% mano turto. Įžūlėlis tai aiškino tuo, kad mes kartu pragyvenome 6 mėnesius, nors ir nebuvome susituokę.
Vos susilaikiau neišmetusi jo per balkoną ir atrėžiau: „Tik pabandyk!“ Tada jis suprato, kad su manimi menki juokai ir išsikraustė.
Likusi viena daug verkiau: buvo apmaudu suvokti, kad galėjau taip suklysti žmonėse. Man nutiko tai, ko bijojau labiausiai: vyras pakėlė ranką! Tačiau laikas – geriausias gydytojas. Netrukus suėmiau save į rankas ir padėkojau gyvenimui už pamoką.
O Daumantas po viso to, kas nutiko, dar bandė taisyti santykius. Tačiau nesiruošiau jam atleisti.
Argi aš neteisi?
