„Gyvenime man nesisekė nuo pat užsimezgimo momento“ …

– taip pradėjo šią istoriją pagyvenęs profesorius, kai galiausiai pavargo nuo pastovių mūsų atsiskaitymų.

Jis žengė iš už katedros, prisėdo šonu ant pirmojo suolo ir ištarė tą pačią frazę: „Gyvenime man nesisekė nuo pat užsimezgimo momento…“

– Norite, papasakosiu savo liūdną istoriją?

– Žinoma, taip! – sulinksėjome mes. Ir pasiruošėme jo gailėti.

Čia pateikiu jo pasakojimą savo išdėstymu – kaip išgirdau, kaip įsiminiau. Ne šiaip įsiminiau, o įsisavinau. Visam gyvenimui:

– Gyvenime man nesisekė nuo pat užsimezgimo momento…

Mano tėvas, besiverčiantis atsitiktiniu uždarbiu iš pakrovimų-iškrovimų, dingo iš mano gyvenimo vos sužinojęs, kad jo nepilnametė draugužė – mergina mulatė, pasirinkusi naktinį gyvenimo būdą – „užkibo“. Jį tartum vėjas nupūtė! Todėl aš – betėvis.

Mano nesėkmės tik prasidėjo… Jaunoji mulatė, nors ir išnešiojo mane beveik iki termino, tačiau vos išgirdusi pirmąjį mano riksmą, ten pat, ant gimdymo stalo, manęs atsisakė. Taip aš, silpnas bejėgis mažylis, vos atėjęs į šį svetimą, nepažįstamą pasaulį, likau visiškai vienas… Iš nevilties rėkiantis per visą visatą ant akušerės rankų.

Toliau – daugiau… Man fatališkai nesisekė… Manęs neįsivaikino kūdikystėje – buvau labai silpnas, ligotas vaikas. Be to, tais laikas, gimęs mulatu, išvis turėjau mažai šansų būti įvaikintas. Todėl iš kūdikių namų patekau į vaikų namus.

Na, ką gi…nesiseka – tai nesiseka! Tai buvo vaikų namai „spalvotiems“ vaikams, kokių mūsų ten tik nebuvo… Viską pilnai patyriau ant savęs: ir kaip mušasi kinai, ir kaip spjaudosi meksikiečiai, ir kaip skaudžiai žnaibosi juodieji… Nesisekė man ir su mokslais…
Mokytojai ilgai neužsibūdavo ir visą laiką keisdavosi. Ir, tiesą sakant, ne visų dalykų mūsų vaikų namuose jie buvo. Todėl su mokykla man irgi, kaip suprantate, nepasisekė. Na tiesiog totalus nesėkmingumas!

Jis patylėjo. Pasėdėjo tyloje, žiūrėdamas kažkur į grindis… Paskui pakėlė akis į mus. Mes, žinoma, užjaučiamai laukėme šios istorijos tęsinio, nesuprasdami, kam jis išvis visa tai pradėjo – juk taip smagiai ginčijomės dėl marketingo užduočių vos prieš pusvalandį.

– Pavargau jums tai pasakoti,- netikėtai tarė jis. – Tai ne mano istorija… Norite, papasakosiu jums SAVO?

Nebyli pauzė… Mums teliko palinksėti galvomis, todėl kad mes jau galutinai sutrikome: kur čia kieno istorija, kam jis išvis mums tai pasakoja, o ir anglų kalba daugeliui nebuvo lengva dėl savo subtilybių.

– O mano istorija – štai… – tęsė jis.

– Gyvenime aš – labai sėkmingas žmogus!

Man pasisekė tiesiog nuo mano užsimezgimo momento, kai mano nevykėlis tėtušis dingo iš mano ne mažiau nevykusios motušės, o tuo pačiu ir mano gyvenimo – kartą ir visiems laikams! Galbūt jis pajuto, kad negalės duoti man viso to, kas padės man išgyventi. Aš dėkingas jam už šį sprendimą…

Kas žino, kokiu aš būčiau užaugęs ir kas man išvis būtų, jei mano kūdikystė ir vaikystė praeitų šalia jo. Galbūt jis intuityviai suprato, kad šis silpnas mažylis niekada negalės tapti stipriu šalia jo ir todėl tyliai išnyko. Ir aš jam už tai dėkingas.
O man, tiesą sakant, ir toliau sekėsi.

Jaunoji mulatė atsisakė manęs tiesiog ant gimdymo stalo. Ir tai jau buvo sėkmė! Nes jei ji būtų pasiėmusi mane iš gimdymo namų, aš išvis neįsitikinęs, kad likčiau gyvųjų tarpe… O taip aš, nors ir silpnas, neišnešiotas, gavau šansą!

Šansą gyventi! Ir šansą suteikė ji… Mano nevykusi 17-metė motina. Aš dėkingas jai už tą atsisakymą. Ir nė mintyse nenoriu įsivaizduoti, kaip ir kur aš gyvenčiau, kaip ir kur praeitų mano vaikystė, jei ji tada nebūtų manęs atsisakiusi.

Šis jos atsisakymas irgi suteikė man jėgų. Juk jau pirmojo riksmo metu aš supratau, kad šiame gyvenime neturiu kuo pasikliauti, aš vienas… O tai turbūt iššaukia kažkokią vidinės energijos koncentraciją, sutikite… – nusišypsojo jis.

Toliau – daugiau!

Man pasisekė, kad manęs neįsivaikino kūdikystėje. Kitaip aš, ligotas nusilpęs mažylis, būčiau gavęs labai komfortiškas šiltnamio sąlygas ir mane įsivaikinusių žmonių rūpestį, bet ar tai būtų padėję man tapti stipresniu ir pasitikėti savimi?

Kažkodėl manau, kad ne. Būtent gyvenimas vaikų namuose išmokė mane atsparumo: iš kinų išmokau peštis, iš juodųjų perėmiau jų žnaibymąsi, o ir spjaudytis moku oho kaip!

Argi tai ne sėkmė! Na o apie mokyklą išvis – atskira daina! Mokytojų trūko ir būdavo, kad kelis dalykus dėstė vienas žmogus. Vyresnėse klasėse mes kažkaip susidraugavome su biologijos mokytoju, kuris buvo „vaikščiojanti enciklopedija“ – su tokiu susižavėjimu jis dėstė savo dalyką. Ir (kokia sėkmė!) jis dėstė mums dar ir matematiką, kas leido susitikti su juo pamokose kiekvieną dieną!

Mes daug bendravome. Žinoma, iš jo dalykų mano pažymiai buvo tik puikūs. Ir kai iškilo koledžo pasirinkimo klausimas – nesvarstydamas nuėjau ten, kur buvo reikalinga matematika ir biologija.

Paskui buvo universitetas.

Paskui – mokslinis darbas.

Šeima. Vaikai. Anūkai. Proanūkiai…

Aš džiaugiuosi gimęs po laiminga žvaigžde!

Ir dėkingas likimui už sėkmę.

Jis toliau su šypsena sėdėjo ant suolo kraštelio. O mes „virškinome“ viską, ką dabar išgirdome…

– Štai jums dvi istorijos, du požiūriai į vieną ir tą patį gyvenimą,- tarė jis, atsistodamas nuo suolo ir pakeldamas prieš save delnus lyg svarstyklių lėkštes ,- kuri jums labiau prie širdies?