Išeisiu iš įtėvių šeimos naktį. Viskas, ką jiems paliksiu – tai laiškas

Šiuo metu man 18 metų.

Buvau įvaikintas šios šeimos penkerių. Nepažįstu savo biologinių tėvų. Šioje šeimoje jau buvo 3 vaikai, 3 mergaitės. Matyt po pirmosios mergaitės gimimo jie bandė susilaukti berniuko, tačiau galiausiai susitaikė su tuo, kad jie turės tik mergaites, todėl įsivaikino berniuką. Pirmuosius kelis mano gyvenimo metus jie su mumis visais elgėsi gerai.

Tačiau mano „seserys“ niekada manęs nepriėmė iš tikrųjų. Jos manyje matė nevykėlį, kuris nepriklauso jų šeimai. Iš esmės priežastis buvo vyriausioje, jos vardas Alisija. Ji nuteikinėdavo kitas dvi, Mariją ir Džuljetą, prieš mane, sakydama, kad tėvai geriau elgiasi su manimi, nes aš berniukas. Tame nebuvo nė lašo tiesos. Žiūrint į faktus, tai visos jos buvo prieš, kad mano kambarys būtų tame pačiame aukšte kaip ir jų, ir tėvai joms nusileido. Rūsyje buvo laisvas kambarys, kur aš dabar ir miegu.

Tačiau tai buvo tik dingstis naujoms patyčioms, pavyzdžiui, mano pravardei „Rūsio žiurkė“ ir daug kito. Aš paprasčiausiai nekreipiau į tai dėmesio, manydamas, kad visi broliai ir seserys taip elgiasi vieni su kitais.

Tačiau netikėtai suvokiau, kad nuo tada, kai pradėjau miegoti rūsyje, tėvų požiūris į mane kažkokiu būdu pradėjo keistis. Lyg miegojimas apačioje suveikė kaip „dingo iš akių – dingo ir iš širdies“. Jie visiškai nustojo domėtis manimi, dariausi vis mažiau reikšmingas ir svarbus. Iš kitos pusės, jie pradėjo daugiau dėmesio skirti mano seserims.

Kai man buvo 13, jie visiškai prarado bet kokį susidomėjimą manimi. Atrodė, lyg benamis vaikinukas gyvena rūsyje. Jie praleisdavo visus man svarbius įvykius, tėvų susirinkimus. Jų nejaudino mano pasiekimai. Jie manęs net nekviesdavo valgyti.

Kartais aš pakildavau į viršų ir matydavau, kad stalas jau nurinktas. Jei pasisekdavo, likdavo kažkiek maisto. Kaip manote, ar gaudavau dovanų per gimtadienį? Ne, nes jie išvis nežinojo, kada mano gimtadienis buvo anksčiau.

Per Kalėdas jie pasakė, kad pamiršo nupirkti dovaną, bet patikino, kad sekančią savaitę eisime pirkinių ir išrinksime ką nors man, ir, kaip jūs jau atspėjote, nieko panašaus nenutiko.

Nejaučiu pasibjaurėjimo ar smerkimo savo seserims. Džiaugiuosi, kad jos turi namus, žmones, kurie jomis rūpinasi, kad jos jaučiasi mylimos. Tiesiog nesuprantu, kam reikėjo įsivaikinti mane, kad paskui išmestų lyg panaudotą servetėlę.

Manau, kad jie norėjo suprasti, ką reiškia būti sūnaus tėvais. Bet paskui suprato, kad niekada negalės pamilti manęs kaip savo. Rezultatas – jie paprasčiausiai patalpino mane rūsyje. Paprasčiausiai ištrynė mane iš atminties.

Aš taip daugiau negaliu. Nusprendžiau susirinkti daiktus ir išeiti. Padarysiu tai šiąnakt. Kuriam laikui apsistosiu draugo namuose, pamėginsiu rasti darbą, kad užtektų pinigų išsinuomoti butą. Išeisiu ir daugiau niekada neatsigręšiu atgal.

Nusprendžiau, kad tiesiog paliksiu atsisveikinimo laišką savo kambaryje. Nenustebsiu, jei jie niekada jo neras. Jau nebekalbu apie tai, kad jie pastebės mano dingimą. Naudoju netikrą paskyrą, nors ir nežinau kam. Maniau, kad nenoriu, kad jie tai matytų, bet dabar, kai apie tai galvoju, galiu nusiųsti jiems šį įrašą.

Net nežinau, kam išvis čia rašau tai. Jaučiu kažkokį nusivylimą ir neviltį.