Išėjau vedžioti šuns ir negrįžau namo. Išėjau gyventi pas nepažįstamą žmogų ir esu laiminga

Mes ilgai ginčijomės, ginčas perėjo į barnį ir niekaip negalėjome nuspręsti, kas vakare turi pavedžioti Maksą, mūsų šunį.

Ką galėjo padaryti silpna moteris – šilčiau apsirengiau ir išėjau su šuniu, garsiau trenkusi durimis. Tik vargu ar mano nusivylęs gestas galėjo padėti mūsų santykiams.

Lauke pasitiko šaltas rudeninis lietus, vėjas. Maksui, žinoma, viskas buvo nė motais, jis tempė mane už pavadėlio įprastu maršrutu ir reikiamose vietose kilnojo koją.

Lietų pakeitė sniegas. Iš pradžių jis tirpo, bet palaipsniui padengė asfaltą balta paklode.

Ir kažkuriuo momentu Maksas patraukė mane už pavadėlio ir smarkiai nutempė mūsų pasivaikščiojimų alėjos pusėn.

Po kelių žingsnių jis nosis nosin susidūrė su savo sena pažįstama Berta. Tai bent džiaugsmo buvo šunims.

Kol šunys uostinėjo vienas kitą, o paskui linksmai šokinėjo, nukreipiau žvilgsnį į šeimininką: „Simonai?! Labas!“

– Julija?! Džiugu jus matyti! O Vaidas kur?

– Ant sofos… kur daugiau,- gūžtelėjau pečiais, vėl užplūdo ankstesnė beviltiška nuotaika.

– Kaip jis taip… – bandė sakyti Simonas, nutilo ties puse žodžio ir susigėdo.

Iškart pasidarė dar šalčiau. „Kam aš taip, iškart skųstis beveik nepažįstamam žmogui, ir jį priverčiau jaustis nepatogiai“.

Žiūrėjau į šunis ir pavydėjau. Kaip viskas lengva ir paprasta, turbūt todėl ir gerai. Kur mums, žmonėms, su savo meile iki jų.
Tuo metu mes grįžome į pagrindinę alėją ir neryžtingai sustojome.

– Palydėti? Kur jūs gyvenate?

Nutylėjau…

Simonas tylėjo ir delikačiai laukė, paskui visgi kostelėjo ir įsidrąsinęs pasiūlė:

„Nagi, išgerkime arbatos“. Turbūt jis visgi pajuto mano blaškymąsi ir susiejo jį su žodžiais apie Vaidą.

Nepasakiau nei taip, nei ne. Mes paprasčiausiai nuėjome jo namų pusėn, į kitą parko, ne tokio ir didelio, galą.

Simas gyveno vienas ir tai iškart buvo aišku. Nebūtų galėjęs pasikviesti manęs pas save, jei ten gyventų kita moteris.

Maksas su malonumu paėdė iš Bertos dubenėlio ir patenkinti šunys kartu įsitaisė gulte. Mes su Simu sėdėjome virtuvėje, gėrėme aviečių arbatą iš uogienės, kurią virė jo mama. Mano pėdos buvo šiltose vilnonėse kojinėse, o batai džiuvo ant radiatoriaus.

Mes kalbėjomės apie šunis, visokius niekus. Simas nieko neklausinėjo, buvo labai delikatus. Per pokalbį geriau jį pažinusi, negalėjau suprasti, kaip jis galėjo mane pasikviesti.

Vėliau supratau, kad jis manęs pasigailėjo, pakvietė sušilti ir išgerti arbatos. Visa kita priklausė nuo manęs. Galėjau atsistoti ir išeiti namo, bet nesugebėjau.

Vietoje to išsitraukiau telefoną ir išsiunčiau Vaidui žinutę:

„Sutikau Laurą, nuėjau nakvoti pas ją“.

Taip buvo mūsų gyvenime ir anksčiau. Vaidas toliau snaudė prie televizoriaus. Aš eilinį kartą išliedavau širdį draugei, sekančią dieną grįždavau namo. Mūsų gyvenimas laikinai nurimdavo, o paskui viskas kartodavosi.

Paprastai Vaidas atsakydavo:

“OK“. Šįkart nutylėjo. „Turbūt jau miega“,- pagalvojau apie savo vyrą ir pamiršau. Sekančiomis dienomis jis neskambino ir sąžinė manęs negraužė. Anksčiau ar vėliau toks gyvenimas turėjo baigtis.

Praėjo savaitė, aš gyvenau pas Simą ir vis nesiryžau užsukti į buvusį butą daiktų. Jie man buvo ne tokie svarbūs, buvo smalsu pažiūrėti į Vaidą ir paaiškinti jam, kad išeinu.

Tačiau mano triumfas nepavyko. Duris atidarė Laura. Ar aš nustebau? Sunku parinkti žodžius, nusakančius mano reakciją. Mes meiliai pasišypsojome viena kitai, o Vaidas taip ir gulėjo ant sofos prie televizoriaus, nesureagavęs į mano atėjimą.

Pasirodė, kad Vaidas tą vakarą iškart paskambino Laurai ir sužinojo, kad aš ne ten. Jokios intrigos nesigavo. Tačiau jis nė nebandė manęs ieškoti, jį visiškai tenkino mano išėjimas į niekur, net su jo mylimu šuniu.

Su Laura jie siekė ne šiaip mūsų išsiskyrimo, o būtent mano išėjimo. Prisiminiau, kaip draugė užjaučiamai dūsaudavo ir duodavo patarimus, jau tada atrodžiusius mažų mažiausiai keistai.

Po mėnesio aš išsiskyriau su Vaidu.

Svarbiausia, aš radau Simoną, o jis mane. Mes mylime vienas kitą ir gyvename laimingai. O su šunimis į parką einame kartu. Kodėl? Ne, esmė ne tame, ką jūs galėjote pagalvoti. Viskas paprasta. Mes nenorime skirtis net vienai trumpai minutėlei. Štai taip!