Ištikimoji Džulė tris dienas tupėjo stotelėje ir laukė savo šeimininko

3 dienas Džulė nesitraukė iš stotelės nei dieną, nei naktį, kažko laukdama, kuo patraukė žmonių, kurie kasdien laukė vežančio į darbą autobusą, dėmesį. Kai kurie ėmė galvoti, kad Džulei reikia pagalbos, jei ji neina iš stotelės ir visą laiką guli.

Viena gera moteris, grįžtanti iš sodų pašėrusi šunis, įsikišo kalytę į savo krepšį su ratukais ir parsivežė namo. Tačiau namie ji suprato, kad Džulei viskas tvarkoje ir jai nereikia fizinės pagalbos, pagalbos prašo jos siela, kažkieno išduota.

Moteris paliko kalytę savo bute, tačiau galėjo aprūpinti ją tik maistu, o štai pasivaikščiojimų ir dėmesio suteikti negalėjo, kadangi lauke buvo šalčiai, o soduose daugybė gyvūnų, kuriuos išmetė ir kuriems pensininkė kasdien autobusu veždavo maisto. O dar reikia nupirkti produktų ir iš jų paruošti pašarą augintiniams. Be to, pagyvenusi moteris neturėjo jėgų vedžioti aktyvią Džulę.

Jaunas ir energingas šuo ėmė nuobodžiauti ir krėsti eibes bute, todėl moteris naktimis išleisdavo ją vieną. Kaskart Džulė grįždavo ir laukdavo, kol atsidarys laiptinės durys, kad pareitų namo.

Pagal įstatymą gyvūnai, kurie vaikštinėja vieni, laikomi valkataujančiais ir gali būti sugauti. Būtent taip nutiko ir Džulei. Sugavę ją sterilizavo ir paskiepijo. Kadangi kalytė du mėnesius pragyveno namų šilumoje ir jaukume, ją pamilo visi darbuotojai, todėl dėmesio jai pakako. Grįžusi atgal į gatvę ji atsidurtų jau nepažįstamoje aplinkoje, kur galbūt neišgyventų.

Ir kas jos lauks toliau? Vėl budėjimas prie laiptinės ir laukimas, kol kas nors atidarys duris arba senutė išeis pažiūrėti, kur prapuolė Džulė. Toks patiklus ir draugiškas šuo vargu ar ilgai išgyvens gatvėje, kur nežinomybė ir pavojai slypi už kiekvieno kampo.