Kaip būtent atrodo žmogus, kuris jūsų nemyli

Šiandien mes nusprendėme pasidalinti vienu neįprastu Anos Kirjanovos pastebėjimu apie tai, kas gi yra „nemeilė“.

Nemeilė – tai kada negalima trukdyti. Kalbėti, juoktis arba lįsti su apkabinimais. Negalima pasakoti savo pergyvenimų – tai kvailystės, o ne pergyvenimai.

Negalima nieko prašyti – reikia suprasti, kad dabar sunki padėtis. Ir išvis, kam tau tai? Negalima tikėtis pagalbos, suaugę žmonės turi patys susidoroti. Netgi jei jiems penkeri metai. Tai juk solidus amžius. O jei trisdešimt penki – tai išvis senatvė.

Ir nėra ko taip puoštis tokiame garbiame amžiuje.
Nemeilė – kai nelabai bara, bet ir negiria. Nepastebi.

Kai nepatogu valgyti prie artimo žmogaus – jis gali pasakyti, kad tu daug valgai. O tavo paruoštą maistą žmogus suvalgys ir nieko nepasakys. Nepastebės pastangų, kai tu susitvarkysi ir pamerksi vazon gėlyčių. Nemeilė – kai nieko negalima. Kada erzini, trukdai, lendi, paistai nesąmones, sprogdini smegenis, sėdėk tyliai kamputyje ir lauk, kol tave išves pasivaikščioti. Ir nekauk, nezyzk, nežliumbk, – sėdėk ramiai ir lauk. Kai neužstoja ir sako: pats kaltas! – tai nemeilė.

Kai nieko nedovanoja – nemeilė. Kai gaila pinigų tau – tai nemeilė. Tai ne neapykanta. Tai kartais dar blogiau, todėl kad nekenčia dėl kažko, pavyzdžiui, iš pavydo. Ir galima išeiti arba duoti grąžos. O nemyli tiesiog šiaip sau. Nors sako: „taip, aš myliu tave, tik atsikabink, vėl tu savo!“ Tai ir yra – nemeilė. Ir nuo jos miršta. Ypač senukai, vaikai ir šunys. Ir suaugę žmonės, kurie bejėgiai ir jautrūs.

Nemeilė daro žmogų droviu, nerangiu, uždaru ir negražiu; jis bijo viską sugadinti, sutrukdyti, suerzinti…Čia nieko nepadarysi; jeigu yra jėgų – reikia išeiti nors ir su ryšulėliu ant lazdelės. Arba nors aiškiai suprasti – tai nemeilė. Ne meilė.