Kartą anūkas paklausė senelės, ar greitai prabėgo 80 jos gyvenimo metų…

-Kaip viena diena, – atsakė senelė.

– Įdomiai gaunasi, – pagalvojo anūkas, – jeigu tarp žmogaus atėjimo ir išėjimo yra tik viena diena, kuri išbyra, kaip smėlis tarp pirštų, ir taip greitai ateina akimirka, kai Tu jau šoki paskutį gyvenimo šokį, išeitų – niekas nesvarbu.
Daryk, ką nori, gyvenk, kaip nori, tiesiog, būk laimingas, – juk tai – tik viena diena.

– Nesuprantu vieno,- susimąstė anūkas, – jeigu taip greitai ateina akimirka, kai Tave pakviečia tam paskutiniam šokiui, tai kaip ir kam tada žmonės įsigudrina savo trumputų gyvenimą užgriozdinti tokiu kiekiu visokio “chlamo”, bereikalingų darbų, beprasmių barnių, apgailestavimų, pavydo, pykčio “kas ką”?

Kam bijoti ir pergyventi dėl dalykų, kurių nėra ir, tikriausiai, niekada nebus, jeigu viskas taip paprasta? Juk gyveni – tik vieną dieną…
Ar ne geriau tada kiekvieną savo įkvėpimą užpildyti meile, o iškvėpimą – dėkingumu?

Kam reikia tą trumputę gyvenimo dieną paversti mūšio lauku, kai galima ją paversti nepakartojamu nuotykiu, be baimės ir dvasinių kančių, pripildant ją stebuklais, gėriu, meile, susitikimais, apkabinimais, bučiniais, laime…

Kam reikia gyvenimą paversti kreivų veidrodžių kambariu, kur Tu pats save gąsdini ir pats savęs neatpažįsti, pats save juokini ir pats save paverti klounu?

Kažkas yra pasakęs, kad didžiausias kiekvieno kario menas yra, kaip Tu moki išlaikyti pusiausvyrą tarp baimės būti žmogumi ir stebuklo juo būti.
Kiek išminties turėjo žmogus, kuris tai suprato.

You cannot copy content of this page