Mama ir dukra apsikeitė keistais atsisveikinimo žodžiais oro uoste. Mane tai sujaudino iki ašarų…

Neseniai oro uoste aš atsitiktinai nugirdau pokalbį tarp motinos ir dukters, jos atsisveikino. Kai paskelbė reisą, jos apsikabino, ir mama pasakė: „Aš tave myliu ir linkiu tau pakankamai“.

Dukra atsakė: „Mama, mūsų gyvenimas kartu – tai daugiau, nei pakankamai. Tavo meilė – tai viskas, kas man būtina. Aš irgi tau linkiu pakankamai“. Jos pasibučiavo, ir dukra nuėjo.

Motina praėjo labai arti pro tą vietą, kur aš sėdėjau ir aš pajutau, kad jai buvo būtina paverkti. Aš pabandžiau
nežiūrėti į ją, kad nepažeisčiau jos privačios erdvės, tačiau ji kreipėsi į mane ir paklausė:

– Jūs kada nors su kuo nors atsisveikinote, žinodami, kad tai visam laikui?
– Taip, man buvo tokių atvejų.- atsakiau aš. – Atleiskite už klausimą, bet kodėl tai atsisveikinimas visam laikui?
– Aš sena moteris, ir ji gyvena labai toli nuo čia. Iš tiesų sekantį kartą ji atskris į mano laidotuves. – pasakė ji.
– Kai jūs atsisveikinote su ja, aš girdėjau, kad jūs pasakėte „aš linkiu tau pakankamai“. Ką jūs turėjote omenyje?
Ji nusišypsojo.
– Tai palinkėjimas, kurį mes perduodame iš kartos į kartą. Mano tėvai paprastai taip sakydavo.
Ji padarė pauzę ir pažiūrėjo į viršų, lyg prisimindama detales, ir paskui nusišypsojo dar plačiau.
– Kai mes sakome „aš linkiu tau pakankamai“, reiškia, mes linkime kitam žmogui, kad jo gyvenimas būtų pilnas tik tų dalykų, kurie pakankamai geri, kad gyventum.
Tada, atsisukusi į mane, ji pasidalijo su manimi, lyg skenuodama atmintinai:
Aš linkiu tau turėti pakankamai saulės, kad palaikytum savo dvasią ryškią.
Aš linkiu tau pakankamai lietaus, kad tu dar labiau vertintum saulę.
Aš linkiu tau pakankamai laimės, kad tavo siela būtų gyva.
Aš linkiu tau pakankamai skausmo, kad maži gyvenimiški džiaugsmai atrodytų didesni.
Aš linkiu tau pakankamai pajamų, kad tu turėtum viską, kas būtina.
Aš linkiu tau pakankamai nuostolių, kad vertintum viską, ką tu turi.
Aš linkiu tau pakankamai susitikimų, kad tu galėtum pakelti išsiskyrimus.

Paskui ji ėmė verkti ir pasišalino.

Sako, kad reikia vienos minutės, kad sutiktum ypatingą žmogų, vienos valandos, kad įvertintum jį, vienos dienos, kad mylėtum jį ir viso gyvenimo, kad jį pamirštum.

Visiems jums ir visiems mano draugams aš linkiu PAKANKAMAI!