O ko tu tikėjaisi, išeidamas pas jauną meilužę? Kad žmona tavęs lauks?

… Stovėdamas prieš savo buto duris, Leonidas delsė, niekaip nesiryždamas paspausti skambučio mygtuko. Per tuos metus, pragyventus su kita moterimi, vyriškis taip ir nepamiršo savo namų kvapo, beveik apčiuopiamos šilumos, kurią jis juto čia visus šeimyninio gyvenimo metus…

Pagaliau susiėmė ir paspaudė pirštu sidabrišką skambučio diską… Už durų pasigirdo melodinga trelė. Leonido širdis dusliai suplakė kažkur po gerkle, lyg jis ką tik būtų visu greičiu apibėgęs porą stadiono ratų…

Prieš metus jis išėjo negražiai, lyg apsivogęs. Ir būtų išėjęs tik palikdamas raštelį su banaliu pranešimu: „Atleisk, pamilau kitą, išeinu“, bet Nijolė tądien grįžo iš darbo žymiai anksčiau nei įprastai ir aptiko vyrą renkantis daiktus…

Leonidas bandė kažką sakyti, mikčiojo, painiojosi susidūręs su Nijolės žvilgsniu, kuriame skaitė nebylų nesupratimą, sumišusį su skausmu. Ji tada taip ir neištarė nė žodžio… O jis, spjovęs į skudurus, truktelėjo krepšio užtrauktuką taip, kad galvutė liko rankoje, ir išbėgo pro duris. Virtuvėje ant stalo liko gulėti kupiūros – Nijolei ir dukroms pradžiai…

Leonidas ir Nijolė susituokė prieš 15 metų. Meilė? Taip, turbūt tai buvo meilė. Šeimyninis gyvenimas iškart klostėsi kažkaip…

lengva. Iš senelės Leonui atiteko neblogas butas, kur ir apsigyveno jaunavedžiai. Po poros metų jiems gimė dukra. Leonidas dirbo gerose pareigose didelėje kompanijoje, Nijolė užsiėmė vaiku ir namais. Ir tuo pačiu mokėsi neakivaizdiniame.

Paskui ji gavo logopedės diplomą prie jau turimo auklėtojos diplomo. Ir įsidarbino tame pačiame darželyje, kur priėmė ir dukrą. O dar po kelių metų sutuoktiniams gimė antras vaikas, irgi mergaitė.

Visi pažįstami laikė Leonido ir Nijolės šeimą idealia. Galbūt taip ir buvo. Nei barnių, nei rimtų nesutarimų tarp jų nepasitaikė. Nijolė buvo puiki šeimininkė, nuostabiai gamino, spėjo ir tvarką padaryti, ir su mergaitėmis užsiimti, o ir vyrui, jei jau kalbėti iki galo, jos dėmesio užteko… Bet kažkodėl Leonidas ėmė nuobodžiauti…

Prieš du metus jo gyvenime atsirado Linda. Merginos vardas šiaip jau buvo Leokadija, tačiau ji prisistatinėdavo Linda ir reikalaudavo, kad visi ją vadintų būtent taip. Įsidarbinusi tame pačiame skyriuje kaip ir Leonidas, ji iškart tapo visos kolektyvo vyriškosios dalies padidinto susidomėjimo objektu.

Tiesą sakant, iš pradžių Leonidas ypatingo dėmesio į naująją bendradarbę neatkreipė. Tačiau per eilinę kolektyvo išvyką į gamtą (vadovybė manė, kad tai puikus susitelkimo būdas, kas dabar vadinama „teambuilding“) autobuse Linda atsidūrė šalia, jie įsikalbėjo… Ir viskas… Įsisuko…

Meilužės statusas Lindos netenkino. Ir kartą ji iškėlė sąlygą: arba-arba. Leonidas šiaip jau nemanė skirtis. Tačiau mylimosios spaudimas jam buvo netgi malonus. Ir jis ryžosi… Persikėlė pas Lindą.

Įvyko teismas. Nijolė į jį neatėjo. Teisėjas perskaitė kažkokį popierių, kurį pasirašė žmona. Abipusių pretenzijų sutuoktiniai neturėjo, vaikai, savaime aišku, liko su Nijole. Taip Leonidas tapo laisvu vyru…

Jis laikė save padoriu žmogumi. Iš savo buto neiškeldino buvusios žmonos ir dukrų. Alimentus tvarkingai pervesdavo į Nijolės sąskaitą. Tačiau matytis su mergaitėmis… ne tai kad nenorėjo… Ne, jam buvo nuobodu su jomis, tiesiog nežinojo, ką pasakyti ir kaip pasiteisinti.

Pirmąjį pusmetį bendras gyvenimas su Linda buvo… įdomus. Jie buvo pilnai užsiėmę vienas kitu, vakarais eidavo į kavinę arba pas merginos draugus, išeigines leisdavo už miesto – jos tėvų sode. Leonido mylimoji pilnu tempu ruošėsi vestuvėms…

Kartą jis, mesdamas šiukšles iš vonios šiukšliadėžės, aptiko … panaudotą testą, kuris aiškiai rodė dvi juosteles. Vaikas? Jie su Linda turės vaiką? Ši mintis tuo pat metu nudžiugino ir apstulbino Leonidą. Jis kažkodėl visiškai negalėjo įsivaizduoti Lindos motinos vaidmenyje…

– Tu… ruoši man siurprizą? – paklausė jis merginos tą patį vakarą.

– Siurprizą? – žaismingai atsakė ji klausimu į klausimą. – Mano mylimas berniukas nori siurprizo? O kokio būtent? Aš išpildysiu bet kokį tavo norą, net jei jis bus… maksimaliai begėdiškas! – Lindos pirštukai lengvai prabėgo Leonido krūtine…

– Aš ne apie tai. Ten… vonioje… Žodžiu, aš žinau, kad tu laukiesi vaiko, Linda,- ištarė jis ir apkabino mylimąją.

Ji atsitraukė:

– A, šitai… Ne, neimk į galvą. Aš jau viską išsprendžiau.

– Išsprendei? Ta prasme? – nustebo Leonidas.

– Na ką tu kaip mažas, garbės žodis! – suirzusi ištarė mergina. – Na koks dabar gali būti vaikas? Pas mus gi vestuvės! Aš nesiruošiu su pilvu eiti į santuokų rūmus! O ir kelialapiai povestuvinei kelionei jau nupirkti. Kamuotis su toksikoze visą medaus mėnesį? Na jau ne…

– Tai tu…

– Taip, tu viską supratai teisingai. Nėštumo nebėra! – iššaukiančiai atsakė Linda.

Tądien Leonido ir Lindos santykiuose įvyko lūžis. Jis žvelgė į merginą… kitu, blaiviu žvilgsniu. Ir matė šaltą, viską apskaičiuojančią moterį, galinčią peržengti netgi jį patį, jei to prireiks…

O dar jis galvojo apie negimusį vaiką ir kažkodėl prisimindavo… Nijolę. Pirmojoje jo šeimoje viskas buvo kitaip… Artėjančios vestuvės nebejaudino vyriškio. Ir kartą jis suprato, kad skyrybos buvo klaida. Ir visas jo gyvenimas su Linda – irgi didelė klaida.
Galų gale, likus mėnesiui iki vestuvių, Leonidas susiėmė ir, susikrovęs daiktus į tą patį krepšį, su kuriuo prieš metus išėjo iš savo buto, ir, neišklausęs Lindos šūkavimų bei prakeiksmų, uždarė paskui save duris.

… Skambučio trelė kartojosi vėl ir vėl, tačiau bute buvo tylu. Leonidas susirado raktus, kurie visą tą laiką gulėjo krepšyje. Spragtelėjo spyna. Vyriškis įėjo į prieškambarį, įprastu judesiu įjungė šviesą…

Kambariuose buvo tylu. Jis apėjo butą… Nieko. Panašu, čia jau seniai niekas negyvena… „Kur Nijolė? Kur mergaitės?“ – neramiai galvojo Leonidas, žvilgčiodamas į tuščias spintas.

Jis išėjo į laiptų aikštelę ir paskambino į duris priešais. Už durų pasigirdo žingsnių šiurenimas. „Kas ten?“ – nepatenkinta paklausė kaimynė Valentina Poviliūnienė, kuri gyveno čia visą gyvenimą ir draugavo dar su Leonido senele.

– Teta Vale, čia aš, Leonidas,- atsakė vyriškis, kurio širdis vėl plakė pašėlusiu greičiu, varinėdama kraują gyslomis; kiekvienas jos stuktelėjimas atsimušdavo smilkiniuose…

Durys atsivėrė. Pagyvenusi moteris, valydamasi rankas į prijuostę, aiktelėjo:

– Dievuliau! Leonėlis! Tikrai tu?! Grįžai?!

– Aš, teta Vale. Taip, grįžau… O jūs nežinote, kur… maniškės?

– Nagi, kaimyne, užeik, nėra ko stypsoti ant slenksčio,- pasakė moteris ir žengė prieškambarin, kviesdama netikėtą svečią užeiti; jam nieko neliko, kaip priimti kvietimą…

Sėdėdamas Valentinos Poviliūnienės virtuvėje, Leonidas niūriai žvelgė į kaimynę…

– O ko tu tikėjaisi, kai pas jauną meilužę išėjai? Kad žmona tavęs lauks? – kalbėjo teta Valė, įsitaisiusi čia pat prie stalo ant senutėlės taburetės. – Ne, Leoniuk, išvažiavo tavo Nijolė ir mergaites išsivežė. Rado darbą kitame mieste ir iškart išvažiavo. Už tavo butą aš moku – Nijolė man tvarkingai siunčia pinigus, taigi, čia visiška tvarka, nebijok.

Moteris patylėjo, paskui tęsė:

– Būtų mano valia, Leoniuk, taip tau įkrėsčiau… Ir ko tau trūko? Vaikus palikai, žmoną iškeitei į kažkokią…atleisk Viešpatie! O dabar ką, atgal grįžai? Negi nesusiklostė su jaunąja meiluže?

– Nesusiklostė, teta Vale,- dusliai atsakė Leonidas, atsistodamas iš už stalo. – Eisiu aš. Atleiskite, kad sutrukdžiau.

– Eis jis! – staiga sušuko kaimynė. – Sėsk! Nebaigiau aš dar! Pamatytų tavo velionė senelė anūką, iš gėdos sudegtų!
Leonidas klusniai atsisėdo…

– Duosiu aš tau ir adresą Nijolės, ir telefoną jos naują, – tęsė teta Valė. – Tik tu turi žinoti… Vaikelį ji pagimdė… Berniuką…

Leonidas pašoko:

– Ką? Ko-kokį…vaikelį?!

– O tokį, kvaila tavo galva… Juk Nijolė nėščia buvo, kai tu… pabėgai. Tik tik sužinojo. O kai tu jau uodegą parodei, tai ir nesakė tau nieko.

Ir aš nebūčiau sakiusi – gyvenk kaip nori, tik jai dabar sunku. Atlyginimas juk nelabai didelis, o ir auklei reikia mokėti, juk pati Nijolė dirba…

O ką tu jai siunti mergaitėms, ji neliečia, tik štai man už butą atsiunčia. Tai va, Leoniuk. Galvok dabar, ką su visu tuo daryti.

Leonidas, susiėmęs rankomis už galvos, galvojo. Nutilo ir Valentina Poviliūnienė. Paskui vyriškis pakilo, staiga užkimusiu balsu ištarė: „Ačiū, teta Vale“ ir išėjo iš buto.

Grįžo pas save. Nuėjo į buvusį jų su Nijole kambarį, atsistojo prie lango… Mingantis miestas švietė jam tūkstančiais šviesų… Ir kiekvienoje jų Leonidas matė tylų priekaištą.

Vėliau, grimzdamas į miegą, vyriškis pagalvojo: „Kad tik ji man atleistų… Kad tik atleistų…“