Pervedžiau broliui pinigų mamos paminklui, o paskui sužinojau, kad jis nieko nepadarė, o pinigų nebėra

Nuo šiol nutraukiau visus santykius su broliu ir jo žmona. Šie žmonės neturi nieko švento, meluoja, vagia iš savų ir dievas žino, ką dar gali.
Jau seniai išvykau iš gimtojo miesto, nes ten jokių perspektyvų nėra, bent jau man.

Gimtajame mieste liko mama ir jaunesnysis brolis, tačiau su juo niekada nebuvo gerų santykių, todėl kad jis iš savanaudžių padermės.
Net baigęs mokyklą jis sėdėjo mamai ant sprando, traukė pinigus ir periodiškai įsiveldavo į nemalonumus. Išvyti iš namų savo sūnaus, kaip aš siūliau, mama negalėjo.

Paskui brolis susirado tokio pat lygio žmoną. 9 klasių išsilavinimas, nes mažiau negalima, jokių tikslų neturėjimas gyvenime, be noro pasidauginti.
Žodžiu, jie puikiai vienas kitam tiko. O aš džiaugiausi, kad brolis bent išsikraustė iš mamos, nustojo ją nuolat liūdinti savo elgesiu.

Tačiau mamos sveikata jau buvo sugadinta, siunčiau jai pinigus vaistams ir gydymui, tačiau ji ištempė vos 5 metus, paskui jos nebeliko.

Man pranešė tik antrą dieną, esą brolis negalėjo rasti mano telefono. Tačiau iškart surado, kai susivokė, kiek jam atsieis laidotuvės.

Pinigus aš, žinoma, pervedžiau, tačiau pati į jas niekaip nespėjau, nes neįmanoma štai taip staiga nusipirkti lėktuvo bilietus.

Į gimtąjį miestą patekau tik per mamos devintines. Mišias organizavau ir apmokėjau aš, nors brolis ir reiškė pasiruošimą tuo užsiimti.

Įtariau, kad jam parūpo mano pinigai, tačiau man tuo metu buvo nusispjaut, aš netekau brangiausio gyvenime žmogaus.

Po mišių išvykau atgal, prieš tai išklausiusi brolio prašymą kol kas nieko nedaryti su mamos butu, kurį mes paveldėjome.

– Žmona laukiasi, o mes nuomojamame gyvename, reikia kažkur pagyventi metelius kitus, kad atsistotume ant kojų.

Nebuvau prieš, galvoje išvis buvo minčių palikti broliui šitą butą, o aš pati galiu užsidirbti. Tačiau to garsiai neįvardijau ir teisingai padariau.

Likus maždaug 2 mėnesiams iki mamos mirties metinių brolis ėmė man skambinėti, kalbėti, kad metinėms reikia pastatyti normalų paminklą, o jis, kaip visada, pinigų tam neturi, jis neseniai tapo tėvu.

Pervedžiau pinigus, kurių reikėjo paminklo gamybai ir pastatymui, brolis suderino su manimi išvaizdą, o paskui atsiskaitė, kad viską padarė, tačiau atsiuntė tokią nuotrauką, kad nebuvo įmanoma gerai visko įžiūrėti.

Paprašiau atsiųsti normalią, tačiau brolis atsakė, kad jo telefonas senas, geriau neišeis. Nereikalavau, pamaniusi, kad čia jam nėra dingsties apgaudinėti.

Praėjus mėnesiui po metinių atvykau į gimtąjį miestą, kad aplankyčiau motinos kapą,pasiėmiau išeiginių. Gyvenau viešbutyje. Brolis ėmė raitytis nelyginant žaltys, kai išgirdo mano prašymą kartu važiuoti į kapines, prigalvojo pasiteisinimų. Galiausiai nuvykau su mamos drauge.

Jokio paminklo ant kapo nebuvo, kaip stovėjo medinis kryžius, taip ir liko. Kapas buvo tvarkingas mamos draugės pastangų dėka, kaip išsiaiškinau.
Žinoma, iškėliau broliui skandalą, juk aš siunčiau pinigus, o jis kabino makaronus, kad viską padarė. Klausiu, kur trys tūkstančiai?

– Mums pinigų reikėjo labiau, o mamai jau vienodai! Ji apsidžiaugtų, kad pinigai nuėjo vieninteliam anūkui,- įsiterpė į pokalbį brolio žmona.
Tai mane įsiutino galutinai. Toks beribis įžūlumas, kad žemiau pulti jau nebeįmanoma. Broliui pareiškiau, kad parduodu savo buto dalį, kas sukėlė sumaištį toje supuvusioje šeimynoje.

Tačiau aš savo sprendimo nekeisiu. Mama, žinoma, to nepateisintų, tačiau jis ir taip jojo ant jos visą gyvenimą, dar ir dabar pasielgė kaip niekšas, todėl man absoliučiai nusispjaut, kur jis gyvens su savo be galo protinga žmona ir vaiku.

Sudariau pardavimo sutartį su nekilnojamojo turto agentu, įspėjau apie povandeninius akmenis, palikau savo numerį. Su broliu nenoriu net kalbėtis, man jis miręs.