Štai taip susiklostė gyvenimas, kad senatvėje teko rūpintis vyru, kuris visą gyvenimą šlaistėsi ir mane mušė

Mano vardas Marija. Noriu papasakoti jums apie savo gyvenimą.

Mane smerkia visi. Buvę kaimynai sako, kad mano vyras pateko į bėdą, nes aš jį mečiau. O juk aš tiesiog negalėjau pasielgti kitaip.
O nutiko štai kas.

Prieš daug metų aš baigiau pedagoginį institutą. Pagal paskyrimą papuoliau į nedidelį miestą. Ten man, kaip jaunai specialistei, davė 1 kambario butą.

Po pusmečio susipažinau su Nikodemu. Mes patikome vienas kitam ir pradėjome susitikinėti. O paskui po pusmečio susituokėme. Iš pradžių pagimdžiau sūnų, paskui dukrą.

Gyvenome mes labai gerai. Aš dirbau mokykloje, Nikodemas – statybose. O paskui mūsų gyvenimas staiga pasikeitė. Mokyklą, kurioje aš dirbau, uždarė. Visus vaikus paskirstė po kitas mokyklas, o mane atleido. Organizacija, kurioje dirbo Nikodemas, irgi sužlugo. Štai taip mes vienu metu likome be darbo. Pinigų nebuvo išvis, o gyventi iš kažko reikėjo.

Štai todėl mes nusprendėme parduoti mano butą, kurį spėjome privatizuoti, ir persikelti į kitą miestą, kur yra darbo.

Nusipirkome nedidelį namą priemiestyje. Iškart įsidarbinau mokykloje. O štai Nikodemas ilgai negalėjo susirasti darbo. Dėl to ėmė gerti. Iš pradžių gėrė nedaug. O paskui vis smarkiau.

O vėliau Nikodemas visgi įsidarbino. Dirbo ne mūsų mieste, o važinėjo dirbti pamainomis.

Taip dirbti jam labai patiko. Jis dirbdavo 3 mėnesius, o po to 2 mėnesius būdavo namuose. Nikodemas uždirbdavo labai gerai.
Pradėjome gyventi normaliai, name pasidarėme gerą remontą.

Tačiau buvo tik viena didelė problema, kuri gadino mūsų šeimyninį gyvenimą. Kai Nikodemas dirbdavo, jis negerdavo, tačiau grįžęs imdavo gerti labai smarkiai. O ten, kur išgertuvės, visada atsiranda ir moterys.

Mums su vaikais dažnai tekdavo ieškoti Nikodemo ir tempti jį girtą namo. Jis mane pastoviai apgaudinėjo.
Taip mes pragyvenome daug metų.

Nikodemas namie darė remontą, parveždavo gerus pinigus. Bet kai baigdavosi visas darbas namie, jis imdavo gerti ir šlaistytis su moterimis.

O kai grįždavo namo girtas, mušdavo mane. Mes su vaikas dažnai bėgdavome iš namų ir slėpdavomės pas kaimynus.
Tačiau mane visi smerkė:

– Geras vyrukas Nikas, gerai uždirba, viską moka daryti savo rankomis. O jei taip smarkiai geria, tai dėl to tik Marė kalta! Jei būtų gera žmona, jis pas ją negertų.

Vaikai užaugo. Sūnus vedė, dukra ištekėjo. Jie išvyko gyventi į kitus miestus. O man pasidarė dar sunkiau gyventi su Nikodemu.
O paskui gimė anūkai. Siūliau Nikodemui parduoti namą ir persikelti gyventi arčiau vaikų, bet jis nepanoro.

Ir štai kartą jis smarkiai prisigėrė ir sumušė mane. Sumušė taip, kad patekau į ligoninę. Po to sūnus pasiėmė mane gyventi pas save.
O Nikas liko vienas. Ėmė gerti dar daugiau. Ir štai vėl visi ėmė kaltinti mane. Kaimynai sakė, kad jis pradėjo taip smarkiai gerti, nes aš jį palikau. Pasirodo, aš turiu kovoti dėl Nikodemo, užkoduoti jį, o ne mesti.

Ir štai neseniai paskambino kaimynė. Ji pasakė, kad Nikodemui nutiko bėda ir jį išvežė į ligoninę.

Pasirodo, kad girtų muštynių metu sugėrovė jį pastūmė. Jis griuvo ir stipriai susitrenkė galvą. Po to neteko sąmonės ir ilgai neatgavo. Štai todėl Nikodemą išvežė į ligoninę.

Susiruošiau ir nuvažiavau pas jį į ligoninę. Pasirodė, kad po stipraus smūgio Nikodemas neteko regėjimo. Gydytojai, žinoma, bando padaryti viską, kas įmanoma. Bet ar jis matys – kol kas nežinia.

Mes su vaikais pasitarėme ir nusprendėme parduoti namą.

Pardavėme ir nupirkome butą. Kai Nikodemą išrašys iš ligoninės , jis gyvens šiame bute. O aš ateisiu ir jį prižiūrėsiu.
O kas bus toliau, nežinau. Pagyvensim – pamatysim.