Su vyru gatvėje sutikome mano mamą, prašančią išmaldos. Gėda buvo žiūrėti į akis ir vyrui, ir kitiems praeiviams!
Mano mamai 72 metai, gyvename atskirai, bet viename mieste. Kaip ir bet kokiam pagyvenusiam žmogui, jai reikia pagalbos, tačiau jos pasiimti pas save negaliu dėl tam tikros priežasties – ji užkietėjusi katininkė ir šunininkė, bute laiko krūvą gyvūnų.
Visus pinigus, kuriuos jai duodu maistui ir vaistams, ji leidžia gyvūnams. Todėl pastaruoju metu pati atvežu būtinus daiktus ir produktus, todėl kad pensijos, savaime suprantama, jai niekam neužtenka.
Neseniai su vyru važiavome iš svečių autobusu.
Ir galite įsivaizduoti – išlipant iš autobuso stotelėje matome mano mamą, sėdinčią su ištiesta ranka ir prašančią išmaldos. Iš gėdos vos skradžiai neprasmegau, vyras irgi buvo šoke, jis juk žino, kad aš reguliariai imu iš šeimos biudžeto pinigų mamai.
O čia toks vaizdelis ir iškart kyla klausimas – kur aš juos leidžiu, jei mama sėdi ir renka išmaldą.
Pasirodė, kad mama prašo praeivių pinigų savo šunims ir katėms, kuriuos reikia šerti, gydyti ir sterilizuoti. Lyg ir geras darbas, bet ką pasakys pažįstami, ją pamatę? Ką jie pagalvos apie mus su vyru, kad metėme seną motiną likimo valiai ir privedėme ją iki elgetavimo?
Tačiau ir apmokėti begalės jos valkataujančių augintinių aš nesiruošiu – pajamos ne tos, atleiskite, aš ne Madona.
Štai ir vaikštau dabar gatvėmis žvalgydamasi, ar kur nesėdi mano motina – esu įsitikinusi, kad ji nenustojo prašyti išmaldos, tik dabar geriau nuo manęs slepiasi.
