Vyras paliko savo žmoną skęsti vandenyne dėl jų dukters ateities…

Vyras paliko savo žmoną skęsti vandenyne dėl jų dukters ateities.

„Laivas skęsta. Ši sutuoktinių pora sugebėjo pasiekti gelbėjimosi valtį, tačiau giliam jų nusivylimui, ten buvo tik viena vieta. Vyras pats įsiropštė į valtį, palikęs žmoną žūti vandenyno vidury.

Ir prieš panirdama po vandeniu, žmona suriko jam paskutinę gyvenime frazę“- taip literatūros mokytoja pradėjo savo pirmąją šių metų pamoką.

Čia jos pasakojimas nutrūko.

„Kaip jūs manote,- paklausė ji sėdinčios prieš save klasės – kokia tai buvo frazė?“
Daugelis mokinių tuoj pat pasisakė: „Aš tavęs nekenčiu!“ „Kokia aš buvau akla!“ ir panašiai.

Visa klasė lenktyniavo pasisakydami, bet vienas berniukas visą tą laiką sėdėjo ir tylėjo.

– O kaip tu manai, ką ji pasakė? – pasakė mokytoja, priėjusi prie jo.

– Aš manau, kad ji pasakė: „Pasirūpink mūsų vaiku!“

– Tu žinai šią istoriją?

– Ne, tiesiog tą patį prieš mirtį pasakė mano mama tėvui,- atsakė mokinys.

Mokytoja nusisuko, tikėdamasi, kad niekas nepastebėjo, kaip jos akys prisipildė ašarų.

– Teisingai.- atsakė ji.

Taigi, laivas nuskendo. Vyras grįžo namo ir vienas augino dukterį. Po daugelio metų, kai tėvo jau nebebuvo, tvarkydama jo daiktus, mergina rado jo dienoraštį, kuriame perskaitė štai ką:

„Ji jau žinojo baisią diagnozę, kai mes išvykome į kelionę. Gyventi liko neilgai. Dieve, kaip aš norėčiau paskęsti vietoj jos, bet dėl dukters gerovės aš negalėjau. Aš galėjau tik palikti ją vandenyno vidury.“
Klasė tylėjo.

Iš vaikų akių buvo aišku, kad juos giliai sujaudino ši istorija ir šiandien jie pirmąkart suprato, kad pirmas įspūdis gali būti apgaulingas.

Štai kodėl niekada neverta spręsti apie žmones ir jų poelgius paviršutiniškai, juk mes galime daug ko apie juos nežinoti.