Palikite žmones, verčiančius jus kentėti

Palikite žmogų, kuris neįsitikinęs savo pasirinkimu ir pasistenkite būti arčiau tų, kurie jus vertina. Išsilaisvinkite nuo asmenybių, primėtančių jūsų kelyje kliūčių, įtakos ir pradėkite mylėti tuos, kurie jus palaiko. Atsisakykite visų, kurie nevertina jūsų buvimo, ir suvokite savo vertę.

Svarbu būti šalia tų, kurie mus guodžia ir laikytis per atstumą nuo tų, kurie tyčia mums kenkia.

Todėl:

– Palikite bet kurį, kuris kenkia ir daro jūsų gyvenimą niūrų.
– Palikite viską, ko negalima ištaisyti ir kas kenkia jūsų gerovei.
– Laikykitės per atstumą nuo skausmo, nepriėmimo ir išdavystės. Vietoj to stebėkite juos ir tirkite.
– Kontroliuokite savo demonus ir savo vidines baimes.
– Nepamirškite, kad kančios – tai tik pasirinkimo klausimas.
– Neslėpkite ir nenuvertinkite realios toksiško savo prieraišumo būsenos dėl baimės likti vienišam.
– Žinokite, kad jūs patys nustatote žaidimo taisykles savo gyvenime.

Skausmas, paliekantis randus
Kai mūsų asmenybė dūžta į gabalėlius bandant išsaugoti svetimos asmenybės vientisumą, mes prarandame sugebėjimą reaguoti. Kitaip tariant, mes netenkame ryžto, formuojančio mūsų „aš“. Tuo pačiu mes izoliuojame save nuo realybės ir nepaisome savo norų, o toks nusišalinimas nuo paties savęs blogai atsiliepia mūsų psichikai.

Tarp kitko, čia svarbu atsižvelgti į vieną svarbų dalyką. Esmė tame, kad visi mes galėjome būti toksiškais žmonėmis kažkokiuose santykiuose ar gyvenimiškose situacijose, juk lengviau pamatyti krislą kito žmogaus akyje žymiai paprasčiau, nei pajusti rąstą savojoje.
Tyli degradacija – štai kas vyksta su mumis dėl bandymų įtikinti save, kad viską galima ištaisyti. Tai absoliuti garantija, kad jūsų gyvenime yra vietos savitoksiškumui.

O toksiškais sau mes tampame kai:

– Sutinkame paklusti kitų žmonių reikalavimams.
– Prarandame save, nustoję galvoti apie savo norus ir pasiduodami aplinkinių įkalbinėjimams.
– Virstame chroniškomis aukomis.
– Neįvertiname savo minčių ir emocijų, nekalbant jau apie mūsų pasiekimus.
– Palaikome negatyvų vidinį dialogą su savimi, nustodami bendrauti su kitais žmonėmis.
– Nevertiname savęs.
– Neužsiimame savianalize.

Sako, bandymus pataisyti pasaulį verta pradėti nuo tvarkos savo namuose. Negalima išspręsti problemos, iš anksto nepaklausus savęs, kokį vaidmenį mes atliekame savo toksiškuose santykiuose.

Nepraraskite kantrybės ir atminkite: labai sunku apsaugoti save nuo išdavystės ir veidmainystės to, kurį mes vadiname draugu. Reikia tiesiog gyventi su mintimi apie tai, kad pasauliu kaip ir anksčiau reikia pasitikėti, tegu jis kartais ir pasirodo ne toks, kokiu atrodo.