Ar jūs kada nors pastebėjote, kad nė vieni senukai neerzina mūsų taip smarkiai, kaip mūsų pačių?

Tai todėl, kad visi senukai – tai paprasčiausiai senukai… O mūsų – tai pasenę tėvai, kuriuos mes prisimename kitokius, jaunus ir pilnus jėgų ir kurie dar sąlyginai neseniai mūsų gyvenime atliko visai kitą vaidmenį. Mes nepasiruošę leisti jiems sukriošti, kvaištelėti ir pulti į vaikystę.
Yra tik vienas būdas pagerinti mūsų santykius su jais.

Vienas vienintelis būdas padaryti šiuos santykius lengvais ir paprastais.

Šio būdo esmė yra suprasti ir priimti, kad šie santykiai geresni nebebus jau niekada. Ir lengvais bei paprastais irgi nebebus niekada. Reikia rasti savyje jėgų, kad suteiktume senukams galimybę būti tokiais, kokie jie yra. Gerbti jų vaikišką pasirinkimą. Pildyti kvailus prašymus.

Nežiūrėti rimtai į jų idėjas. Sutikti su keistais reikalavimais. Nesiginčyti, kai jie kalba absoliučius ir akivaizdžius niekus. Todėl kad – kam? Kokia prasmė?

Senukai bijo mūsų problemų – ligų, atleidimo iš darbo, nesėkmių ir širdies dramų – todėl, kad kiekviena tokia problema eilinį kartą primena jiems apie pačių senatvinį bejėgiškumą, nesugebėjimą padėti netgi savo vaikui. Tai labai skausmingas priminimas, labai baisi ir labai žeminanti būsena, akivaizdus senatvinės negalios, nusenimo, neadekvatumo įrodymas.

Skausmas, apmaudas, bejėgiškumas ir pažeminimas yra tai, ką senukai jaučia kaskart, kai mus ištinka nemalonumai. Ir todėl iš visų jėgų bando užkirsti kelią tokioms situacijoms. Jie pastoviai klausinėja mūsų apie mūsų reikalus todėl, kad mūsų problemų bijo labiau nei mes patys. Ir pastoviai mums kažką patarinėja todėl, kad tai jų vienintelis būdas nors kažkiek paveikti situaciją.

Žodžiu, įsikalkite į galvą: bendravimas su pagyvenusiais tėvais – tik geroms naujienoms. Kol tokių nėra – nuryjame ašaras ir šypsomės. Kai atsiranda gerų naujienų – pasakojame tėvams tiesą. Malonią tiesą. Senukai labai vertina viską, kas vienaip ar kitaip gali atitraukti juos nuo nemalonių fizinių pojūčių, blogų minčių ir pergyvenimų.

Todėl, jei jūs norite suteikti savo pagyvenusiems tėvams malonumą, nedovanokite jiems greitpuodžio, kavos aparato, skalbimo mašinos ar bet kokio kito, jūsų manymu, absoliučiai būtino buityje objekto, kurio atsiradimas, kaip jums atrodo, būtinai suteiks jiems džiaugsmą. Nesuteiks.

Jei norite suteikti jiems džiaugsmo, dovanokite jiems savo laiką. Bet tik, žinoma, ne kokį nors tuščią, nuobodų ir neįdomų. Išrinkite dovanai kokybišką, ryškų, neįprastą laiką.

Senatvė – labiausiai užkrečiama liga pasaulyje. Senatve sergame mes visi be išimties. Esmė tiktai stadijose. Tėvai yra vėlesnėse šios ligos stadijose, o mes – ankstyvesnėse. Štai ir visas skirtumas. Laiko klausimas.

Pagyvenusiuose tėvuose reikia pamatyti save be penkių minučių. Darosi baisu, bet lengviau. Tiesiog priminkite sau, kad bendravimas su senukais – tai kažkuria prasme bendravimas su pačiais savimi, užuojauta ir meilė jiems – tai meilė mums patiems, tokiems, kokie mes tapsime po poros dešimčių metų.
Žmonija išvis linkusi vartoti teigiamas emocijas. O senatvėje jos tiesiog būtinos. Patys jų išgauti senukai jau nebesugeba. Tai mūsų darbas.

Mes su jumis – teigiamos energijos akumuliatoriai. Tai sunku ir nuo to pavargsti. Bet ką padarysi? Jūra mėlyna, dangus mėlynas. „Stiprūs ir gražūs“ – tai dabar mes. O kas gi dar?

Kas benutiktų, kaip sunku bebūtų, kokias nuoskaudas valingai ar nevalingai besukėlė mums pagyvenę tėvai – rytoj bus nauja diena. Ir iki rytojaus reikia išmokti pamiršti viską, kas vyko šiandien. Mes netempiame nuoskaudų iš dienos į dieną.

Mes išmetame jas iš galvos, iš širdies, iš atminties ir paprasčiausiai pamirštame. Ir pradedame naują tarpusavio santykių dieną nuo švaraus balto lapo. Ir tada viskas bus gerai. Mes juk juos mylime? Taip? Ir ar daug jiems liko?

Ačiū autoriui Sašai Galickiui.
Izraelio dailininkas ir rašytojas, o ir šiaip nuostabus žmogus. Būdamas jau brandaus amžiaus, turėdamas gerą prestižinį darbą Izraelyje, jį metė ir nuėjo dirbti į senelių namus medžio drožybos būrelio vadovu. Ir užsiima tuo jau daugiau nei 15 metų.

You cannot copy content of this page