– Aš juk tau padėjau verslą kurti, o dabar noriu, kad mano dalį atiduotum broliui,- apstulbino mane mama

Netikėtai sužinojau, kad mama, pasirodo, nuoširdžiai galvoja, kad padėjo man kurti verslą. Dar daugiau, ji įsitikinusi, kad šiame versle ji turi dalį.

O dabar mama su visu jai būdingu paprastumu pareikalavo perrašyti „jos“ dalį mano brolužiui, kuris kol kas pasižymėjo tik dauginimosi srityje.

Tik štai savo verslą aš nuo pradžios iki pabaigos vysčiau pati. Visa mamos pagalba buvo tame, kad ji periodiškai pabūdavo su mano vaiku.

Mano verslas prasidėjo nuo mažo skyrelio turguje, paskui tai jau buvo parduotuvėlė, o dabar dirbu su prekybos tinklais. Neseniai susimąsčiau ir apie kavinės atidarymą.

Savo verslui iš mamos neėmiau nė cento. Viskas, ką mama man davė, tai butas, už ką jai didžiulis ačiū. Ji padalijo paveldėtus butus po lygiai – vieną man, antrą broliui.

Aš užsiėmiau prekyba, pati vežiau ir kroviau prekes, pati stovėjau už prekystalio, pati laksčiau po instancijas. O brolis vedė ir užsiėmė tuo, kam nereikia didelių pastangų – dauginimusi.

Man iš pradžių nebuvo kada galvoti apie šeimą, o ir kandidatūrų tinkamų nesimatė. O kai visgi atsirado, kaip man tada atrodė, padorus vyriškis, aš pastojau.

Planas buvo paprastas. Verslu, kuris tik pradėjo nešti pelną, užsiims vyras, o aš pirmus metus pasėdėsiu su vaiku, paskui matysim.
Tačiau vyras pasirodė slidus subjektas, kuris iškart ėmė reikalauti perrašyti viską jam, nes jis šeimos galva ir geriau žino, o mano reikalas virti barščius ir valyti vaikams snarglėtas nosis.

Čia mūsų keliai ir išsiskyrė. Likau su vaiku ant rankų. Tačiau toliau sukausi, nes kiekviena prastovos diena buvo nuostolinga.
Mama pati nesiveržė padėti, bet ir neatsisakydavo, kai reikėdavo pagalbos. Suprantu, kad jai jau nusibodo terliotis su anūkais, nes tuo momentu brolis turėjo jau 2 vaikus, kurie amžinai kabėjo ant mamos sprando.

Supratau, kad ji ne geležinė, todėl stengiausi apkrauti ją kaip galima mažiau, tik pačiose sudėtingiausiose situacijose. Jos nutikdavo, laimei, gana retai.

Kai viskas jau įsivažiavo ir atsirado pelnas, negailėjau dovanų artimiesiems. Mama išvis negirdėjo neigiamo atsakymo.
Reikia implantuoti dantis? Be problemų. Nuvežti pailsėti prie jūros? Duoti pinigų? Prašau. Padaryti remontą, nupirkti naują sofą, pakeisti telefoną – jokių klausimų.

Aš tai dariau iš tyros širdies, nes galiu pradžiuginti brangų žmogų. Ne užmokesčiui už kažką, o tiesiog dovanų mylimai mamai.
O štai pati mama, kaip paaiškėjo, priėmė šias dovanas ir išvis mano pagalbą kaip savo dalį iš mano verslo, kurį ji padėjo kurti.
Neseniai paaiškėjo, kad brolis užtaisė ketvirtą vaiką ir jie nebetilps 2 kambarių bute. Mama sielvartavo, kad broliui vis nesiseka su darbu.

Žinoma, kada jam dirbti? Jis arba vaikus daro, arba biuleteniuose sėdi, bet ne su vaikais, o pats. Mėgsta brolis šį reikalą dar nuo mokyklos – sėdi sau namie, nieko nedarai.

Tačiau darbdaviams tai nepatinka. Todėl brolis pakeitė jau ne vieną darbo vietą ir sustoti, kaip suprantu, neketina.

Kol galvojau, kaip galima padėti broliui išspręsti būsto problemą, mama staiga nusprendė eiti iš kitos pusės. Ėmė klausinėti, kaip mano verslo reikalai. Išgirdusi, kad neblogai, pradėjo:

– Aš juk tau padėjau kurti verslą, o dabar noriu, kad mano dalį atiduotum broliui,- pareiškė ji man.

Nustėrau nuo tokio posūkio. Kokią dalį ir dėl kokios priežasties turiu atiduoti broliui? O mama ir paaiškino, kad sėdėjo su mano vaiku – štai ir pagalba.