Jau visus metus laiminga santuokoje su jaunu vyru, o jo ir mano tėvai iki šiol nežiūri į mus rimtai

Su pirmuoju vyru pragyvenau beveik 20 metų. Mes susituokėme, kai man buvo 19, o jam 20. Pasakysiu tiesiai, santuoka buvo „iš reikalo“. Tuomet mes susitikinėjome vos pusmetį.

Mums gimė dukrelė, o po 3 metų dar ir sūnus. Bet jau tuomet, kai į pasaulį atėjo Simas, aš supratau, kad mes su vyru visiškai skirtingi žmonės. Man visą laiką norėjosi eiti į priekį, keistis, kurti karjerą, gerinti mūsų gyvenimą.

Nusipirkti didesnį butą, šaunesnę mašiną. Svajojau, kad vaikai lankytų įdomius būrelius, kad mes su šeima važiuotume atostogauti bent dukart metuose. Ir aš nemaniau, kad visam tam vyras turi uždirbti vienas. Ne, aš irgi buvau pasiruošusi plušėti vardan gražaus gyvenimo.

Tik štai sutuoktiniui viso to nereikėjo. Jis norėjo dirbt vienoje ir toje pačioje vietoje, kad niekas jo neliestų ir nieko iš jo nereikalautų. Vyras norėjo grįžti namo, gultis ant sofos, įsijungti televizorių ir žiūrėti biatloną, siurbčiodamas alutį.

Aš ilgai bandžiau jį motyvuoti, stimuliuoti. Paskui pradėjau viską tempti pati, kad bent kažkaip pakelčiau mūsų gyvenimo lygį. Vyrui į mano pastangas buvo nusispjaut.

Kai vaikai paaugo, padaviau skyryboms. Maniau, kad daugiau tikrai neištekėsiu. Užteks, vienai paprasčiau. O paskui patekau į ligoninę ir susipažinau su Nauriu.

Aš kažkaip labai nesėkmingai susilaužiau koją. Atliko sudėtingą operaciją ir paguldė traumatologiniame skyriuje. Ir ten man darė perrišimus simpatiškas medicinos slaugytojas. Iš pradžių atrodė, kad mano susidomėjimas vienpusis. Juolab jis jaunesnis už mane visais 10 metų.

Bet kai atėjo laikas vykti namo, aš sukaupiau drąsą ir lyg juokais pakviečiau jį į pasimatymą. Ir Nauris sutiko! O po savaitės mes jau ėmėme susitikinėti.

Greitai supratau, kad mane šiame vaikine tenkina viskas. Jis protingas, gražus, rūpestingas, švelnus. Žinoma, pas jį ne taip daug pinigų, bet manęs tai visiškai nejaudino.

Dabar mes susituokę jau visus metus. Ir labai laimingi. Problema tame, kad abiejų pusių giminaičiai mūsų nepriima.
Vieninteliai, kas mane daugmaž palaiko – tai mano vaikai. Jie matė, kaip aš gyvenau su tėvu ir sako man kasdien, kad galiu daryti viską, ką tik noriu, kad tik būčiau laiminga.

O mano tėvai sako, kad aš kuoktelėjau „ant senatvės“.

– Praeis dar kokie 5 metai ir tavo medicinos broliukas susiras bendraamžę mergaitę, o tave išmes kaip seną kaliošą,- kartą pasakė man mama. – Ir raudosi paskui.

Aš raudojau. Bet ne dėl Naurio, o dėl skaudžių tikros motinos žodžių.

– Jis gi paprasčiausias alfonsas,- palaikė ją tėtis. – Ko jam gali reikėti iš tavęs, išskyrus pinigus? Pas jį gi nei buto, nei mašinos, nei santaupų. O dabar gyvena tavo namuose, ant visa ko gatavo ir vargo nemato.

Tiesą sakant, girdėti tokius žodžius iš artimų žmonių nelabai malonu. Ačiū dievui, į akis jie to jam nesako, tačiau elgiasi taip, kad Nauris supranta, kaip jie jį „myli“.

Tik štai vyro tėvai irgi manimi nepatenkinti. Ten nebent argumentai kiti. Apie tai, kad aš jau sena ir Nauris su manimi neturi ateities. Kad aš nepagimdysiu jam vaikų. Kad jei jis liks su manimi, po kelių metų pavirs nemokamu slaugytoju senai ligotai bobelei. Ir mano mėgstamiausias – kad aš išnaudoju Naurį savo laimingai senatvei.

Nežinau, kaip įrodyti aplinkiniams, kad mūsų meilė tikra. Kaip padaryti taip, kad giminaičiai mus priimtų? Žinoma, galima tiesiog apriboti bendravimą su jais, tačiau aš taip nenoriu.

Man norisi, kad mes turėtume normalią pilnavertę šeimą. Kad kartu susirinktume per šventes, vaikščiotume į svečius vieni pas kitus. Kad mus su Nauriu priimtų rimtai. Tik kaip jiems išaiškinti, kad pas mus viskas gerai, aš nežinau.