„Jeigu rytoj“ – vyriškio, sergančio Alzheimerio liga, meilės laiškas. Neįmanoma skaityti be ašarų…

Kaip sunku begalinėse atminties spragose rasti malonų momentą ir pasakyti artimam žmogui svarbiausius žodžius. Šis jautrus laiškas privers jus apie daug ką susimąstyti.

Vienas baisiausių susirgimų – Alzheimerio liga – yra nematomas, tačiau negailestingas priešas, kuris diena po dienos trina visą ligonio gyvenimą, atima visus prisiminimus iki tol, kol vieną kartą žmogus negalės prisiminti savo vardo.

Ispanas Chesus Espada parašė neįtikėtinai jausmingą darbą „Jei rytoj…“, kurį skaitydami suaugę verkia kaip vaikai, negalėdami sulaikyti jausmų ir emocijų. Radiožurnalisto rašinys užėmė pirmąją vietą trečiajame kasmetiniame geriausio meilės laiško konkurse.

Ispanui kilo idėja įsivaizduoti, ką reiškia būti pagyvenusiu žmogumi ir kentėti nuo Alzheimerio ligos. Jam tiesiog puikiai pavyko perduoti visus ligonio pergyvenimus ir emocijas.

Kaip jūs jau supratote, šio laiško autorius yra mylintis ligotas senukas. Kartą, vieno iš prašviesėjimų metu, jis suėmė save į rankas ir ryžosi parašyti savo mylimai moteriai jausmingą laišką.

Todėl kad suprato, kad ryt ryte jis gali neprisiminti nei savęs, nei mylimosios…turbūt todėl jo neįmanoma skaityti be ašarų.

Brangi Julija,
Rašau tau dabar, kol tu miegi, tokiam atvejui, jeigu rytoj jau nebebūsiu tuo, kuris sutiks aušrą kartu su tavimi. Šiose sąmonės kelionėse ten ir atgal aš kiekvieną kartą praleidžiu vis daugiau laiko kitoje pusėje ir baiminuosi, kad vienąkart (kas žino) jau nebegrįšiu.

Tam atvejui, jeigu rytoj aš negalėsiu suprasti, kas man. Jeigu rytoj aš negalėsiu pasakyti tau, kaip žaviuosi tavo dvasios stiprybe ir vertinu tavo pastangas būti šalia manęs , bandymus padaryti mane laimingu, nepaisant nieko, kaip visada.

Tam atvejui, jeigu rytoj aš jau nesuvoksiu, kiek tu darai dėl manęs. Kai klijuoji popieriaus gabalėlius ant kiekvienų durų, kad aš nesupainiočiau virtuvės su vonia; kai tau pavyksta juokais paversti tą momentą, kai aš aunuosi batus be kojinių; kai stengiesi palaikyti pokalbį, nors aš ir užstringu kiekviename sakinyje;kai paslapčia prisiartini ir šnibždi man į ausį vieno iš mūsų anūkų vardą; kai atsakai švelnumu į mano pykčio priepuolius, kurie mane sukrečia, lyg viskas mano viduje sukiltų prieš šią lemtį, negrįžtamai apimančią mane.

Už tai ir daug kitko. Jeigu kartais rytoj aš neprisiminčiau tavo ir savo vardo. Jeigu rytoj aš negalėčiau pasakyti tau ačiū. Jeigu rytoj, Julija, aš nesugebėčiau nors paskutinį kartą pasakyti tau, kad aš tave myliu.
Visada tavo. T.A.M.R.

Kasdien kovoti su realybe, jėga grąžinti sau atmintį ir sugrįžti į žemę iš įtraukiančių sąmonės skrydžių…Kaip sunku šiame chaose rasti laimingą momentą ir spėti ištarti artimam žmogui svarbiausius žodžius. Turbūt šis jautrus laiškas privers jus apie daug ką susimąstyti.