Kai po ilgų kančių mažylis visgi atėjo į pasaulį, mes buvome devintam danguj iš laimės. O po metų man paskambino iš tos pačios klinikos su liūdna naujiena

Mes su vyru vėlai susimąstėme apie vaikus. Mūsų santuokos pradžioje pirmoji būtinybė buvo atsistoti ant kojų ir pagyventi sau.

Mes susituokėme, kai mums buvo po 28 metus ir pirmuosius 5 metus mes užsiėmėme tik karjera. Tik pasiekę tam tikras aukštumas ir nusipirkę butą gerame rajone, mes susimąstėme apie vaikus.

Beveik metus bandėme pastoti savarankiškai, tačiau nieko nesigavo. Giminaičiai iš visų pusių spaudė ir reikalavo anūkų, kas labai slėgė ir kėlė psichologinę įtampą. Mes buvome priversti ieškoti mūsų nesėkmių priežasties medicinos įstaigose.

Praėjome daugybę tyrimų ir išsiaiškinome, kad vyras turi problemų su sveikata. Nenuleidome rankų ir ryžomės pagalbiniam apvaisinimui. Gydytojai sakė, kad šansai sėkmei nemaži. Viskas išties pavyko iš pirmo karto. Aš labai džiaugiausi.

Mes iškart labai pamilome tą stebuklą, taip aktyviai besivystantį mano pilvelyje. Numatytu laiku pagimdžiau sveiką berniuką, kurį pavadinome Maksimu.
Kai mūsų mažyliui buvo metai, mus netikėtai pakvietė į kliniką.

Čia mums pranešė, kad sumaišė embrionus. Mūsų embrioną įsodino kitai moteriai, o jų embrioną man. Antroji pora pastebėjo, kad jų vaikas visiškai nepanašus į juos ir atliko tėvystės testą.

Klinika sutiko išmokėti mums didelę moralinę kompensaciją. Mes susipažinome su antrąja pora, aptarėme situaciją. Kadangi mes spėjome pamilti ir prisirišti prie vaikų, nusprendėme jais nesikeisti, tačiau išsaugoti bendravimą ir stebėti biologinių vaikų vystymąsi.

You cannot copy content of this page