Kokį palikimą žmogus palieka šiam pasauliui, kai jo laikas baigiasi?

Kiekvienas mūsų naiviai mano, kad jo žodžiai, fotografijos, asmeniniai daiktai ir aplamai gyvenimas įdomūs jei ne visam pasauliui, tai bent jau artimiems žmonėms. Ar tai tiesa?
Šiandien mes pasidalinsime mūsų skaitytojos istorija, kuri suvokė vieną tiesą – kad iš žmogaus gyvenimo lieka labai mažai, beveik nieko.

Kas lieka po žmogaus
„Beieškant nuomojamo būsto man teko pabuvoti viename bute, kurį bandė išnuomoti iškart po savininkės mirties. Tai buvo niūrus 3 kambarių butas, – pradeda savo pasakojimą Kristina. – Panašu kad paveldėtojai gyveno toli ir čia kraustytis nelabai ir norėjo. Jie net nemanė užsiimti tvarkymu ar daiktų pergabenimu. Butas atrodė taip, lyg šeimininkė tiesiog išėjo į parduotuvę duonos…“

„Man atrodė, kad štai tuoj ji įeis ir paklaus direktoriaus pavaduotojos balsu: „Jaunimėli, o ką gi jūs čia darote?“. Bet žinoma, ji neatėjo.

Aš apžiūrinėjau masyvų spalvotą televizorių ant spintelės, kamuoliuką siuvinėjimo siūlų, vazelę su sagomis. Šalia stovėjo indauja su įvairiaspalvėmis taurėmis, iš kurių, panašu, dažnai gėrė vyną…

Už stiklo mergaitės su importine kepuraite ir kailinukais nuotrauka. Sandėliuke tvarkingai padėtas paltas ir žieminiai batai. Ir visur kalendoriai – ten nuplėšiami, čia atverčiami – tiesiog manija. Panašu, čia sekė laiką.“
„Ant virtuvės spintelės nebaigta vitaminų dėžutė – čia planavo gyventi ilgai ir laimingai. Už tai vaistų dėžučių niekur nematyti – niekas nesirgo.

Savininkė užėmė visus 3 kambarius. Bet gyveno ne viena. Visur sklandė vos juntamas kačių kvapas, o spėjimą patvirtino kačių šampūno buteliukai. Būtent katės vaidino čia pirmąjį vaidmenį, ir panašu, kad jas išgrūdo visas kartu, kai tik išnešė karstą.

„Nedidelė biblioteka. Ne dirbtinė, kokias priimta rinkti, kai knygos derinamos pagal spalvą ir dydį, o tikra, gyva. Tas knygas skaitė ne po vieną kartą, atnešdavo naujų. Čia ir kinų filosofija, ir detektyvai, ir pora meilės romanų.
Daug literatūros buvo apie buto savininkės senelį. Tai buvo masyvios knygos, be to, įvairiomis kalbomis. Matomai jis buvo svarbus visuomenės veikėjas, ir jam reiškė dėkingumą už idėjas, už komunistinę veiklą ir pan. Jeigu bute būtų židinys, šia makulatūra būtų galima kūrenti ugnį. Nors kažkokia nauda…“

„Kas liko iš tos moters? Tik butas sostinėje, kurį nuomodami tolimi giminaičiai dabar gali nustoti dirbti. Man pasirodė, kad iki šiandien aš tikėjau savo nemirtingumu. Aš tiek planavau, tiek visko atidėjau, taupiau pinigus…Dabar aš pamačiau, kas įvyksta paskui.“

Tikrai, gyvenimas – labai nepastovus dalykas. Ši istorija dar kartą parodo, kad žmogus smarkiai pervertina savo reikšmingumą pasauliui. Visa kas materialu, ką mes taip vertinam ir dievinam – juokinga ir nereikšminga.

Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.

You cannot copy content of this page